„Tennis Vilnius“ įkūrėja: „Vien idėjos įgyvendinimo pradžia – didelis laimėjimas“

„Tai yra mano sportas, laisvalaikis ir hobis. Tad nusprendžiau savo mėgstamiausią užsiėmimą paversti kasdieniu maloniu darbu“, – sako projekto www.tennisvilnius.lt įkūrėja vilnietė tenisininkė Justė Kubiliūtė (24 m.). Viešojo administravimo pagrindus turinti mergina dirba juristės asistente, tačiau po kasdienio darbo imasi svajonių veiklos – teniso. Darbo biure mergina nelaiko beprasmiu. Ji įsitikinusi – įgytos žinios ateityje padės plėtoti savo svajonių verslą.

Įgūdžiai – iš autoritetų

„Žaisti tenisą pradėjau devynerių – pas trenerius Editą Lechovičiūtę ir Rimvydą Mugevičių. Labai džiaugiuosi, kad visai mažą tėtis mane nuvedė būtent pas juos. Jie dabar – mano autoritetai. Galima sakyti, kad su jais užaugau, tad nenuostabu, jog išmokau suprantamai perteikti savo žinias norintiems išmokti žaisti tenisą ar tobulinti įgūdžius iki profesionalų lygio“,– užtikrintai pokalbį pradeda tenisininkė.

Pasak merginos, treniruotės su šiais treneriais buvo geriausia sporto ir gyvenimo mokykla.

Pas trenerius vienuoliktoje klasėje treniruotis nustojusi Justė pasakoja sporto neapleidusi. O štai prieš ketverius metus keletas draugų jos paprašė asmeninių teniso pamokų. Nuo tada viskas ir prasidėjo: „Treniravosi jie, prisidėjo ir kiti draugai. Būdavo, kad treniruotę pamatę žmonės tiesiog prieidavo ir taip susitardavome dėl teniso pamokų. Mane labai džiugina, kad žmonės supranta, jog tenisą reikia pradėti mokytis su treneriu, kad savarankiškai kiekvienas to negali išmokti.“

Brangus sportas – didelės perspektyvos

Šis sportas pašnekovei – ypatinga gyvenimo dalis.

„Nuo tos minutės, kai įžengi į teniso kortus, pradedi dirbi su žmogumi, jį treniruoti, tarsi atsiriboji nuo kasdienių problemų. Tai užburiantis jausmas ne tik man, bet ir žaidėjams. Kas nėra to patyręs, galbūt sunkiai ir įsivaizduoja. Teniso aikštynuose verda kitoks gyvenimas – ten susirenka žmonės, kurie gyvenime užsiima įvairiausia veikla, o teniso kortuose visi tarsi susivienija – juos sieja bendras pomėgis, dalyvavimas varžybose. Tai galėčiau pavadinti subkultūra su savo istorija ir tradicijomis.

Anksčiau tenisą žaisti dažniausiai pradėdavo vaikai – treniruotes lankydavo kaip būrelį. Dabar, po keturiolikos metų šiame sporte, matau kitokią situaciją – čia daug ir suaugusiųjų. Vis daugiau žmonių supranta, kad tenisas nėra tik sportas, tai gali būti aktyvus laisvalaikis. Neslėpsiu, nemaža dalis būsimų žaidėjų tenisą renkasi ir dėl didelio įtakingų žmonių rato, naujų pažinčių. Juk anksčiau tenisas, kaip ir golfas, buvo aristokratų žaidimas, nes tai brangus sportas“,– sukaupta patirtimi ir pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Projektą kurti padeda verslūs draugai

„Šiuo metu savo projektu užsiimu viena, kaip ir dauguma teniso trenerių, nepriklausančių jokiai teniso mokyklai ar klubui. Vis dėlto mano tinklalapio ir veiklos pavadinimas „Tennis Vilnius“ rodo, kad turiu ambicijų projektą išplėsti sostinės mastu ir patenkinti visų norinčių treniruotis poreikius. Todėl mintyse turiu žmonių, su kuriais užaugau teniso kortuose,– galbūt laikui bėgant suvienysime jėgas,– ateities planus žeria tenisininkė. –Teniso trenerį būsimi žaidėjai paprastai renkasi pagal rekomendacijas, todėl esu užsibrėžusi tikslą būti viena iš labiausiai rekomenduojamų trenerių. Aišku, neapsieisiu be informacijos sklaidos, komercijos, kuri yra gero verslo pagrindas. Ateityje šią veiklą sieju su teniso pamokų centru.“

„Verslo patirties anksčiau neturėjau – tai mano pirmas asmeninis projektas. Kita vertus, mane supa draugai, kurie plėtoja savo verslo idėjas. Tad patirties semiuosi iš jų. Draugai mane ir paskatino imtis šios veiklos. Jie mato, kokia esu užsidegusi ir kiek turiu motyvacijos. Šią idėją plėtojau jau seniai, tad kaip kitaip ją patikrinsi, jei nesiimsi įgyvendinti? Vien tai yra jau didžiulis laimėjimas. Žinau, kad šis projektas tik pirmas žingsnis įgyvendinant idėjas“,– savo jėgomis tiki teniso trenerė Justė.

Šaltinis www.bznstart.lt

Praeitą vasarą teko malonumas pasibūti gamtoje net ne vieną dieną, kaip būdavo įprasta anksčiau. Viskas prasidėjo nuo to, kad draugai pasiūlė baidarių nuomą. Kadangi mūsų buvo daug, o automobilių mažai, samdyti kažko nesinorėjo (viskas juk remiasi į pinigus amžinai), nusprendėm minti dviračių pedalus (pliusas – visi baidariautojai turėjo savo dviračius). Nuo Vilniaus iki Švenčionėlių (tiksliau netoli jų esančios sodybvietės) mynėm beveik visą dieną, kur ne kur užsukdami apsižvalgyti, kokią įžymią vietą aplankyti ar tiesiog atsipūsti. Kaip tyčia kliuvo beprotiškai karšta dieną, atrodė, kad iškepsim ant saulės greičiau nei su savimi pasiimtos dešrelės ant laužo.

Vis tik dešrelės iškepė pakankamai gerai ir mūsų žygis tesėsi toliau. Atvykę ten, kur mūsų laukė baidarių nuoma dar pernakvojom, o ryte šokom į baidares ir iki pietų plaukėm puikiais Žeimenos vingiais. Vakarėjant mūsų tikslas buvo priplaukti poilsiavietę, kurią rasti buvo kana keblu (pirmos 2 baidarės ją tiesiog praplaukė). Tačiau pasirodo tai dar niekis – kuomet ieškojome sodybos (o tiksliau šis darbas buvo patikėtas grynai man) turėjome daugiau pavargti. Vasaros metus vos ne visos kaimo turizmo sodybos užimtos. Mano laimei anksčiau buvau ieškojęs sodybos vestuvėms. Viena iš sodybų, kurią kažkada buvau radęs kaip tyčia tą savaitgalį buvo laisva, o ir nuolaidėlę (nors ir nelabai didelę) suderėjom. Dėl to reikia dėkoti trakai.in (pasirodo Trakai labai populiarus kaimo pavadinimas visoj Lietuvoj) vien dėl įsimintino pavadinimo, kurį atgaminau net ir perkaitęs saulėje po plaukimo baidarėmis.

Pernakvojom, pasipirtinom ir šiaip plius minus kultūringai pasilinksminom, o ryte patraukėm su dviračiais tolyn (nusprendėm aplankyti Ignaliną ir po to numinti iki Molėtų). Pasikliaudami likimu tarp Molėtų ir Ignalinos nusprendėm užsukti į kokį kempingą pernakvoti, deja – viskas užimta, nei vietos palapinei, nei lovos kokiam namelyje. Na, ką ieškom toliau – vėl tas pats, jokių vietų. Pajuokavom, kad teks grįžti atgal į Švenčionių rajone esančią sodybą, bet kilometrų jau numynę pakankamai, kad nebenorėtume niekur daugiau minti pradėjome vėl ieškoti sodybos pernakvojimui. Kam beskambinome, su kuo nebandėme susisiekti (ačiū išmaniosioms technologijoms ir internetui mobiliam telefone) – viskas užima. Beskambinėdami vienoje poilsiui skirtoje vietoje ežero pakrantėje susitikimo ir susipažinom su iš pajūrio atvykusiais žmonėmis, kurie kaip tik buvo netoliese rezervavę sodybą. Mūsų laimei jų buvo vos 20, o sodyba skirta ~40-50 žmonių ir jie mus priėmė! Numynę iki sodybos, kur mūsų jau laukė naujieji draugai apsistojom ir dar tuo pačiu smagiai pauliavojom.

Šio žygio baidarėmis ir dviračiais metu supratom, kad viskuo reikia rūpintis iš anksto, nes ne visada ims ir pasiseks paskutinę akimirką rasti nakvynės vietą ar kitą reikiamą objektą. Be to, ne visi žmonės tokie geranoriški, kuriuos sutinkame, todėl geras organizavimas, o ne toks kaip buvo mūsų kelionėje, yra tiesiog būtinas.