Detektyvai, visur vien detektyvai… Kodėl tai, ko taip bijome gyvenime, tampa aktualiausia domėjimosi sritimi literatūroje, kine ir žiniasklaidoje? Žmonės šiurpsta nuo kriminalinių įvykių Lietuvoje ir pasaulyje, bodisi nusikaltėliais, vadindami juos visuomenės atmatomis, bet detektyvai lietuvoje karaliauja knygų pavidalu, o žiniasklaida nuolat skatinama rašyti naujus straipsnius apie įvairius nusikaltimus ir nelaimes, nes jie – vieni iš skaitomiausių. Niekada to nesupratau. Bet pabandykime kartu pasvarstyti, kas lemia tokias tendencijas ir kokios detektyvinės istorijos žmonėms įdomios įvairiose meno srityse.
Psichologinės priežastys
Detektyvai, pasak psichologės Aistės Diržytės, gali dominti dėl psichologinių priežasčių. 2013 m. LRT laidoje „LRT Vasaros studija“ dalyvavusi psichologė nurodė moksliškai pagrįstą paaiškinimą, kodėl mus taip masina kriminalinės istorijos.
Stimuliacija
Detektyvinės knygos, įvairūs kriminaliniai siužetai filmuose, laidose ir serialuose jaudina mūsų vaizduotę, sukelia aštrias emocijas, leidžia atitrūkti nuo kasdienybės. Taigi kriminalais domimasi tam, kad gyvenimas taptų įdomesnis.
Galbūt dėl to Lietuvoje tokie populiarūs Detektyvai ekstrasensai, kur žmonės pritraukiami neįprastomis kriminalinėmis istorijomis, kurias bandoma išnarplioti mistiniais būdais – pasitelkiant ekstrasensų galias. O dar juk yra visa begalybė įvairiausių serialų ir filmų, kuriuos, kramsnodami kukurūzų spragėsius, masiškai žiūrime ir spėliojame, ar nusikaltimas bus išnarpliotas, ar visi veikėjai gaus, ko nusipelnę. Tokie detektyvai serialai, kaip „CSI: kriminalistai“, „Mentalistas“, „Kaulai“, „Bręstantis blogis“, detektyvas dzo ir kt., jau užkariavo lietuvių širdis. Bet galbūt tai nėra taip blogai, jeigu žiūrėdami serialus ir filmus, praskaidriname savo rutiną jaudinančiomis istorijomis?
Schemų teorija
Ši teorija skelbia, jog mes susikuriame schemas apie gyvenimą, vėliau ieškodami jų patvirtinimo aplinkoje. Taip mes galime sau įsiteigti, jog gyvenimas yra pavojingas, o žmonėmis negalima pasitikėti, praleisdami informaciją, paneigiančią pasirinktos schemos įrodymus. Todėl geriau reikėtų ieškoti teigiamos informacijos, patvirtinančios pozityviomis mintimis paremtas schemas. Pavyzdžiui, dažniausiai vaikai mano, jog blogį visuomet turi nugalėti gėris, todėl žiūrėdami animacinius filmus, ieško visuomenės ir tėvų sukurtos schemos patvirtinimo – animaciniame filme būtinai turi nugalėti gerasis herojus, kitaip vaikai liks nepatenkinti „neteisinga“ pabaiga. Tokio animacinio filmo pavyzdžiu galėtų būti populiarusis detektyvas drupis, kuriame gerieji veikėjai detektyvai narplioja bylas, nuolat pakliūdami į įvairias pavojingas situacijas, bet visuomet laimi.
Taigi Lietuvoje populiarūs animaciniai filmai – detektyvai vaikams, gali būti naudingi, nes jų siužetas intriguoja smalsius vaikus, o pabaigoje dažniausiai patvirtinama schema, jog gėris visada nugali blogį.
Orientacijos į neigiamą informaciją teorija
Tokia teorija aiškina, jog mes, lietuviai, esame orientuoti į kriminalines istorijas, nes mūsų interesai yra kultūriškai nulemti, taigi, vartojame tai, kas vartojama mūsų kultūroje. Gal dėl to skęstame detektyvinės literatūros jūroje? Detektyvinės knygos – tai komercinė literatūra, o komercija žmonėms patinka. Ji lengvai sukramtoma ir dažnai tik klasikinės literatūros mėgėjai spjauna į ją net neparagavę. Nesakau, jog joje nėra nieko vertingo – juk kiekvienam įdomus detektyvo darbas, pabirusių puzlės detalių dėliojimas į vėliau išplauksiantį vieną ryškų ir tikrą paveikslą. Šiuo metu Lietuvoje vienos iš populiariausių – skandinavų rašytojų knygos: Jo Nesbo „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, Lizos Marklund „Nobelio testamentas“, Stieg Larsson “Mergina, kuri žaidė su uginimi“ ir daugybė kitų. Ar verta jas skaityti? Į šį klausimą galite atsakyti tik jūs patys.
Detektyvai daugelį masina netikėtais siužeto ir minčių vingiais, galimybe įsijausti į norimo veikėjo – aukos, nusikaltėlio ar detektyvo pasaulį. Įvairiausi detektyvai zaidimai, norintiems pabėgti nuo savo gyvenimo rutinos ir panirti į klaidinančias labirinto gelmes. Detektyvai (kad ir kokie jie bebūtų) neturi tapti jūsų kasdienybe ir tuo, kuo labiausiai domitės. Jokiu būdu neieškokite juose neigiamų jūsų susidarytų schemų patvirtinimų, nes tikėtina, kad juos ten ir rasite. Detektyvas jums turi būti rebusas, kurį kartas nuo karto įdomu išspręsti, arba ištrūkimas iš komforto zonos, kai sugalvojate sau patvirtinti, jog gyvenate išties gerai, palyginus su tais vargšais žmonėmis, kuriuos užklupo bėda, arba kurie patys prisidirbo. Detektyvas negali būti vertinamas vienareikšmiškai – viena yra nuolat sekti ir mėgautis kriminalinėmis istorijomis spaudoje, o visai kas kita – kartais pasimėgauti gerai įvertinta knyga, filmu ar serialu.
Skaityti daugiau