Norite išmokti norvegų arba švedų kalbas, patobulinti anglų arba rusų kalbą, ar gal būt pasinerti į saulėtą ir karštą ispanų kalbos pasaulį? Tikriausiai rinksitės kalbų mokyklą, dėstytoją, o galbūt nuspręsite mokytis savarankiškai. Ką bepasirinktumėte, dalį mokymosi laiko skirti savarankiškam mokymuisi visvien teks.

Tai kaip gi mokytis? Ar apskritai verta apie tai kalbėti? Daugybę metų apie savarankišką mokymąsi niekas nekalbėjo. Galiojo principas – atsisėdi ir mokaisi. Neišmokai – tavo problemos. To pasekoje dažno iš mūsų pasąmonėje susiformavusi nuostata, kad geriausias mokymasis tai informacijos iškalimas mintinai.

Nepaisant nuolatos augančio naujų mokymo bei mokymosi metodų skaičiaus, vis dar dažnas atvejis, kuomet paskaitos metu jau suaugusiems studentams paaiškinus, kad tarkim, norvegų kalboje daiktavardžiai turi tris gimines, ir paklausus ar viskas aišku, išgirsti atsakymą – taip, aišku. Tik išmokti tereikia. Išmokti, tai gerai. Bet kaip jūs išmoksite? – klausiame. Daiktavardžių juk tūkstančiai, visų iškalti mintinai juk nepavyks. Ir tuomet supranti, kad galbūt pirmą kartą gyvenime žmonės susimąstė – tikrai, o kaip mokytis, kai akivaizdu, kad kalti beprasmiška. Apie tai šioje straipsnių serijoje ir pakalbėsime.

Kas kaltas, kad įdėjęs daugybę pastangų ir paskyręs marias savo brangaus laiko, žmogus taip ir neprabyla anglų, ispanų ar kokia kita trokštama užsienio kalba. Ilgą laiką kalčiausiu buvo laikomas pats mokinys – per mažai stengėsi, per mažai mokėsi namuose, per silpnai save motyvavo. Vėliau atsigręžta į mokymo programas ir mokytojus. Imta teigti, kad medžiaga ne taip pateikiama, mokytojas nesugeba įdomiai išdėstyti medžiagos, sudominti ir motyvuoti mokinį, programose pilna pernelyg sudėtingų ir nereikalingų dalykų. Dabartiniai populistai vienas už kitą garsiau šaukia, kad dėl visko kalčiausi mokytojai ir kalbų mokyklos, universitetai, ir šiaip visi iš eilės.

Specialistų, siūlančių stebuklingas programas, netrūko niekada. Tiek dabar, tiek viduramžiais, žmonės nori tikėti stebuklais. Juk taip norisi tikėti, kad susimokėjus pinigus, be jokiu pastangų, gal net neatsivertus vadovėlio, kažkokiu mistiniu būdu, viską ims ir sukraus į galvą, ir žiūrėk, ryte nubudęs galbūt tikrai – imsi ir prabilsi angliškai arba vokiškai, ar galbūt imsi suprasti rusų kalbos abėcėlę. Ispanų kalba per 30 dienų! Visa gramatika ir tūkstantis naujų žodžių per dvi dienas! Kiekvieną kart išgirdus tokius lozungus derėtų prisiminti pasaką apie stebuklingas pupas arba lieknėjimo vaistų reklamas. Tie kurie tiki ir patys stengiasi – veikia. Kitus – vargu. Tiesą sakant pasidarė taip madinga neigti kalbų mokymosi mitus, kad jau atsiranda būtinybė paneigti tuos mitus, kurie atsirado paneigus prieš tai buvusius mitus. Visiška painiava.

O kur slypi tiesa? O tiesa slypi kaip visuomet, kažkur per vidurį. Ir ji visuomet labai paprasta. Tereikia ją priimti ir liautis ieškoti stebuklų.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *