Mitas nr. 5: Esate užsienietis, todėl visada turėsite užsienietišką akcentą
Šis mitas dažnai naudojamas norint atgrasinti mokinius nuo rimto fonetikos studijavimo. Tu neužaugai anglakalbėje šalyje, todėl kam vargintis taisyklingai tarti angliškas balses?
Tikrovė:
Tas faktas, jog dauguma užsieniečių turi užsienietišką akcentą, kai šneka ne savo gimtąja kalba, nereiškia, jog turite būti toks, kaip jie. Daug komikų gali puikiai pamėgdžioti aktorių, politikų ir kitų žmonių šneką. Renee Zellweger galėjo puikiai pamėgdžioti britišką akcentą „Bridžitos Džouns dienoraštyje“, o juk ji yra iš pietinės JAV dalies.
Nėra jokios priežasties, kodėl jūs neturėtumėte šnekėti užsienio kalbos su puikiu, natūraliu akcentu. Jums reikės turėti talentą pamėgdžioti garsus (jei galite pamėgdžioti žmones savo gimtąja kalba, tai yra labai gerai), tačiau jei to talento ir neturite, natūralaus akcento galite siekti užsispyrimu ir technologijų pagalba. Pavyzdžiui, galite įrašyti savo balsą kompiuteriu ir lyginti jį su gimtakalbio tarimu. Šis būdas padeda užsienio kalbos mokiniams išgirsti, kur jų tarimas skiriasi nuo gimtakalbio asmens ir leidžia jiems palaipsniui daryti savo tarimą panašesnį į tos šalies.
Taip pat, jums dar reikės mokytis fonetikos. Visų pirma, susiraskite tos kalbos, kurią mokotės garsų įrašus, o tada sužinokite, kurie garsai naudojami kuriuose žodžiuose, klausydami kalbos ir skaitydami fonetines transkripcijas žodynuose.
Galbūt jūs iki galo ir negalėsite kalbėti taip, kad gimtakalbiai neatskirtų, jog esate užsienietis, tačiau tikėtina, jog įgysite aiškų, malonų tarimą, kuris privers gimtakalbius spėlioti, iš kokios šalies esate.
Mitas nr. 6: Jei nesimokėte užsienio kalbos, kol buvote vaikas, niekada negalėsite būti tos kalbos gramatikos įgudusiu vartotoju
Lenneberg’as pasiūlė, jog pirmoji kalba turi būti išmokta iki brendimo laikotarpio (maždaug iki 12-kos metų). Po šio laikotarpio, jis teigė, jog neurologiniai pasikeitimai smegenyse padaro neįmanoma visiškai išmokti kalbą. Šią hipotezę jis patvirtino pavyzdžiu: vaikai, kurie buvo izoliuoti nuo kitų ir neturėjo jokio kontakto su savo pirmąja kalba iki pat brendimo laikotarpio pabaigos. Tokie vaikai darė paprastas gramatikos klaidas, nesvarbu kiek laiko jie praleido bandydami išmokti kalbą.
Kritinio amžiaus hipotezė buvo vėliau pritaikyta užsienio kalbos mokymuisi, iš kur kilo tokie teiginiai, kaip „Jei neišmoksi užsienio kalbos prieš brendimą, visada turėsi problemų su kai kuriomis gramatikos dalimis“. Ši hipotezė priverčia besimokančiuosius kalbų interpretuoti savo klaidas, kaip slypinčias neurologijoje, ir atgraso juos toliau tobulinti savo žinias.
Tikrovė:
Gramatikos mokėjimas labiau susijęs su tuo, kiek įdirbio įdedi ją mokydamasis, o ne kaip anksti pradėjai jos mokytis.
Pavyzdys: Michal Ryszard Wojcik gimė Lenkijoje ir anglų kalbos pamokas pradėjo lankyti būdamas šešių metų. Nepaisant jauno amžiaus, kuris teoriškai turėjo įgalinti vaiką mokytis kalbos labai greitai, vaikas neišmoko kalbos. Po devynių metų pamokų lankymo jo gramatikos žinios buvo labai ribotos ir jis darė daug gramatinių klaidų. Pagaliau, penkiolikos metų, jis nusprendė anglų kalbos mokymosi imtis rimtai – skaityti knygas, naudotis žodynais, įvairiomis technologijomis ir pan. Daugelio lingvistų nuomone, šis žmogus buvo jau praėjęs kritinį amžių, tačiau jis progresavo puikiai – mokėsi greičiau nei būdamas vaikas. Per du-tris metus jis išmoko naudoti gramatiką, tarimą ir žodyną beveik kaip gimtakalbis.
Šiandien jo anglų kalba yra beveik tokia pat gera, kaip gimtakalbio. Jo rašymas yra natūralus ir beveik be klaidų. Po kelių dienų šnekėjimo, jo akcentas pasidaro neatskiriamas nuo amerikiečio. Kai Michal nukeliavo į Kaliforniją, jis susipažino su žmonėmis, kurie negalėjo patikėti, jog jis negimė Amerikoje, kol neparodė jiems savo lenkiško paso.
Kartais Michal daro klaidas, tačiau tai jo neerzina, nes jis turi priežasčių tikėti, jog jos išnykstų greitai, jei šnekėtų angliškai kasdien. Remiantis jo patirtimi, galima teigti, jog niekas nėra per senas išmokti kalbą.
