Pagaliau ir mūsų namuose atsirado patikimi kiemo vartai. Atsakyti keliais žodžiais į klausimą, kodėl mums jų prireikė, labai paprasta – nes aplink šliaužioja vagys, nes gyvename šalia didelės vagiliaujančios šeimos. Bet atsakyti taip trumpai ir neplačiai – neįdomu. Šie kiemo vartai yra paskutinis lašas kantrybės taurėje, kurią perpildė pastarieji įvykiai. Šiek tiek papasakosiu apie juos, bandysiu laikytis chronologijos, bet jeigu ją sugriausiu – nieko netaisysiu.
Krenta į stogą obuoliai
Kai aš buvau maža, naktimis visada neramiai miegodavau. Dažnai girdėdavau visokius brozdesius ir dunksėjimus. Ypač garsiai daužydavosi rudenį kažkas. Tėtis sakydavo – nusiramink, tai krenta obuoliai nuo šakų, ir daužosi tiesiai į stogą, tą, po kuriuo palėpėje tu miegi. Jis mane nuramindavo, ir aš patikėdavau. Nors neilgam. Kartais vis tiek atrodydavo, kad kažkas po kiemą vaikšto, kažką klebena, tranko. Net kelis kartus atrodė, kad tikrai girdžiu, kaip atsidaro tie mūsų paprasti lengvučiai kiemo vartai. Vieną rytą prabudau, tėvai buvo susirūpinę, skambino policijai – pavogė tėčio mašiną. Dieve mano, tada kaltinau save, juk aš kaip visada girdėjau tą triukšmą lauke, bet raminau save įprastu būdu – tai vėjas, tai obuoliai, man tik taip atrodo. Tad, jeigu aš būčiau pakėlusi akis, jei būčiau nuėjusi prie lango, būčiau pamačiusi, kaip atidaromi šie ne itin patikimi kiemo vartai, ir kaip pro juos įsmunka vagys su kapišonais.
Po to vaikystėje ir paauglystėje dar maždaug keturis – penkis kartus buvo pasikartojusios tokios situacijos. Be abejo, kad aš eidavau prie lango ir nieko nematydavau – kartą pamačiau ežiuką – ir mano entuziazmas kasnakt ieškoti vagių, baigėsi. Kaip tik tada, kai pradėdavau nereaguoti į triukšmus, arba tiesiog per kietai miegodavau, namuose, mūsų teritorijoje, įvykdavo nedidelės, smulkios vaikystės. Mūsų kiemo vartu kaina buvo tikrai maža, o ir tvorų kai kur net nebuvo, todėl patekti pas mus, nutaikius momentą, kada Brisius miega – labai lengva. Vieną kartą pavogę aliumininę baliją, kitą kartą – nusuko čiaupą, trečią kartą dingo ant kiemo per naktį palikti kibirai, grėbliai ir karutis, trečią kartą – aš netekau savo bjauraus, bet tokio mylėto dviračio „Ereliukas“. Reikia suprasti, tai buvo viena liūdniausių dienų mano gyvenime.
Paskutiniai metai
Paskutiniu metu, kai buvo įrengta kiemo vartu automatika, ir sutvarkyta viskas taip, kad kiemo tvoros būtų gražiai apjuostos, aš jau nebegyvenau šiuose namuose. Čia liko tik mama, kuri sakė irgi pastebinti kartais apie namus besibraižančius nepažįstamus, o gal net ir labai gerai pažįstamus vagis, kurie, ko gero, kaip visada yra mūsų kaimynai. Ta didelė šeima sugeba pavogti viską, ką tik palieki be priežiūros. Dabar pas mus yra cinkuoti kiemo vartai ir užrašai, jog teritoriją stebi vaizdo kameros. Paskutinis dalykas, kuris privertė susimąstyti, jog reikalingi tikrai geri ir saugūs stumdomi kiemo vartai, buvo įsilaužimas. Motina grįžo po naktinės pamainos, ir rado išlaužtus namus – išversta viskas iš spintų, pavogti vertingi daiktai, pinigai, papuošalai, elektronika. Tai labai liūdna patirtis, tačiau yra sakoma, kad visus žmones bent kartą kas nors apvagia. Taigi, nuo to laiko pas mus atsirado kiemo elektriniai vartai. Taip, kaip anksčiau senieji vartai 9 iš 10 kartų būdavo paliekami tiesiog atidaryti, taip dabar mama skrupulingai prižiūri, kad jie būtų užkelti, 9 iš 10 kartų, o gal net ir dažniau.
