Praeitą vasarą teko malonumas pasibūti gamtoje net ne vieną dieną, kaip būdavo įprasta anksčiau. Viskas prasidėjo nuo to, kad draugai pasiūlė baidarių nuomą. Kadangi mūsų buvo daug, o automobilių mažai, samdyti kažko nesinorėjo (viskas juk remiasi į pinigus amžinai), nusprendėm minti dviračių pedalus (pliusas – visi baidariautojai turėjo savo dviračius). Nuo Vilniaus iki Švenčionėlių (tiksliau netoli jų esančios sodybvietės) mynėm beveik visą dieną, kur ne kur užsukdami apsižvalgyti, kokią įžymią vietą aplankyti ar tiesiog atsipūsti. Kaip tyčia kliuvo beprotiškai karšta dieną, atrodė, kad iškepsim ant saulės greičiau nei su savimi pasiimtos dešrelės ant laužo.
Vis tik dešrelės iškepė pakankamai gerai ir mūsų žygis tesėsi toliau. Atvykę ten, kur mūsų laukė baidarių nuoma dar pernakvojom, o ryte šokom į baidares ir iki pietų plaukėm puikiais Žeimenos vingiais. Vakarėjant mūsų tikslas buvo priplaukti poilsiavietę, kurią rasti buvo kana keblu (pirmos 2 baidarės ją tiesiog praplaukė). Tačiau pasirodo tai dar niekis – kuomet ieškojome sodybos (o tiksliau šis darbas buvo patikėtas grynai man) turėjome daugiau pavargti. Vasaros metus vos ne visos kaimo turizmo sodybos užimtos. Mano laimei anksčiau buvau ieškojęs sodybos vestuvėms. Viena iš sodybų, kurią kažkada buvau radęs kaip tyčia tą savaitgalį buvo laisva, o ir nuolaidėlę (nors ir nelabai didelę) suderėjom. Dėl to reikia dėkoti trakai.in (pasirodo Trakai labai populiarus kaimo pavadinimas visoj Lietuvoj) vien dėl įsimintino pavadinimo, kurį atgaminau net ir perkaitęs saulėje po plaukimo baidarėmis.
Pernakvojom, pasipirtinom ir šiaip plius minus kultūringai pasilinksminom, o ryte patraukėm su dviračiais tolyn (nusprendėm aplankyti Ignaliną ir po to numinti iki Molėtų). Pasikliaudami likimu tarp Molėtų ir Ignalinos nusprendėm užsukti į kokį kempingą pernakvoti, deja – viskas užimta, nei vietos palapinei, nei lovos kokiam namelyje. Na, ką ieškom toliau – vėl tas pats, jokių vietų. Pajuokavom, kad teks grįžti atgal į Švenčionių rajone esančią sodybą, bet kilometrų jau numynę pakankamai, kad nebenorėtume niekur daugiau minti pradėjome vėl ieškoti sodybos pernakvojimui. Kam beskambinome, su kuo nebandėme susisiekti (ačiū išmaniosioms technologijoms ir internetui mobiliam telefone) – viskas užima. Beskambinėdami vienoje poilsiui skirtoje vietoje ežero pakrantėje susitikimo ir susipažinom su iš pajūrio atvykusiais žmonėmis, kurie kaip tik buvo netoliese rezervavę sodybą. Mūsų laimei jų buvo vos 20, o sodyba skirta ~40-50 žmonių ir jie mus priėmė! Numynę iki sodybos, kur mūsų jau laukė naujieji draugai apsistojom ir dar tuo pačiu smagiai pauliavojom.
Šio žygio baidarėmis ir dviračiais metu supratom, kad viskuo reikia rūpintis iš anksto, nes ne visada ims ir pasiseks paskutinę akimirką rasti nakvynės vietą ar kitą reikiamą objektą. Be to, ne visi žmonės tokie geranoriški, kuriuos sutinkame, todėl geras organizavimas, o ne toks kaip buvo mūsų kelionėje, yra tiesiog būtinas.
