1. Ispanų kalba turi 329-is milijonus gimtakalbių ir atsiduria antroje vietoje pasaulyje pagal tai, kiek šia kalba, kaip pirmąja, šneka žmonių. Ji šiek šiek lenkia anglų (328 milijonai), tačiau labai daug atsilieka nuo kinų kalbos (1.2 milijardo).

2. Ispanų kalba turi bent 3 milijonus gimtakalbių kiekvienoje iš 44 šalių, kas daro ją ketvirta labiausiai geografiškai paplitusia kalba pasaulyje po anglų (112 šalių),prancūzų (60) ir arabų (60).

3. Ispanų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, kurios kalbomis kalba daugiau nei trečdalis visos pasaulio populiacijos. Indoeuropiečių kalbų šeimai priklauso tokios kalbos, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, skandinavų kalbos, slavų kalbos ir didelė dalis kalbų, kuriomis kalbama Indijoje. Toliau ispanų gali būti klasifikuojama, kaip romanų kalba, kartu su prancūzų, portugalų, italų, katalonų ir rumunų.

4. Nors nėra ryškios ribos, nusakančios, kada dabartinėje šiaurės centrinėje Ispanijos dalyje naudojama lotynų kalba pasikeitė į ispanų, galima drąsiai sakyti, jog Kastilijos regiono kalba susiformavo iš dalies dėl Karaliaus Alfonso pastangų 13-ame amžiuje sunorminti kalbą oficialiam jos naudojimui. Kai Kristupas Kolumbas pasiekė vakarų pusrutulį 1492–ais metais, ispanų kalba jau buvo pasiekusi tokią ribą, kai jos sakytinis ir rašytinis variantas būtų lengvai suprantamas ir mūsų laikais.

5. Žmonėms, kurie ja šneka, ispanų yra žinoma, kaip español arba castellano (ispaniškas kastilų ekvivalentas). Naudojami pavadinimai skiriasi priklausomai nuo regiono arba, kartais, ir nuo politinio požiūrio.

6. Ispanų kalboje tarimas nuo rašybos mažai kuo skiriasi. Jei žinai, kaip rašomas vienas ar kitas žodis, dažniausiai žinosi ir kaip jis tariamas (nors atvirkštinis variantas nėra galimas). Pagrindinė šios taisyklės išimtis yra naujai į kalbą priimti skoliniai, kurie paprastai išlaiko savo originalią rašybą.

7. Karališkoji ispanų akademija, įkurta 18-ame amžiuje, yra plačiai žinoma, kaip standartinės ispanų kalbos priežiūros organas. Ji leidžia žodynus ir gramatikas. Nors akademijos sprendimai ir neturi teisinės galios, jais remiamasi tiek pačioje Ispanijoje, tiek Pietų Amerikoje. Viena iš kalbos reformų, kurią skatino akademija, buvo apverstų skyrybos ženklų – klaustuko ir šauktuko – naudojimas. Nepaisant to, jog kai kurios kitos kalbos irgi naudoja šiuos ženklus, jie vis tiek tapo ispanų kalbos atpažinimo orientyrais. Vienas iš tokių orientyrų yra ir ispanų bei keleto kitų kalbų vartojamas ñ, kuris sunormintas buvo jau 14 amžiuje.

8. Nors ispanų kalba atsirado Iberijos pusiasalio žemėse kaip lotynų kalbos palikuonė, šiais laikais daug daugiau žmonių šneka ja Pietų Amerikoje nei Europoje. Pietų Amerikoje ji paplito ispanų kolonizatorių dėka. Tarp ispanų kalbos Ispanijoje ir Pietų Amerikoje yra šiokių tokių žodyno, gramatikos ir tarties skirtumų, tačiau jie nėra tokie dideli, jog sukeltų komunikacijos problemų.

9. Po lotynų, didžiausią įtaką ispanų kalbai padarė arabų kalba. Šiuo metu didelį poveikį jai daro anglų kalba, iš kurios ispanų jau spėjo pasiskolinti šimtus žodžių, susijusių su technologijomis ir kultūra.

10. Ispanų ir anglų kalbos turi daug etimologiškai panašių žodžių, nes abi kalbos turi žodžių, atėjusių iš lotynų ir arabų kalbų. Didžiausi gramatiniai skirtumai tarp pradžioje paminėtų kalbų slypi ispanų žodžių giminių sistemoje, platesnio spektro veiksmažodžių asmenavime ir tariamosios nuosakos paplitime.

Norite išmokti norvegų arba švedų kalbas, patobulinti anglų arba rusų kalbą, ar gal būt pasinerti į saulėtą ir karštą ispanų kalbos pasaulį? Tikriausiai rinksitės kalbų mokyklą, dėstytoją, o galbūt nuspręsite mokytis savarankiškai. Ką bepasirinktumėte, dalį mokymosi laiko skirti savarankiškam mokymuisi visvien teks.

Tai kaip gi mokytis? Ar apskritai verta apie tai kalbėti? Daugybę metų apie savarankišką mokymąsi niekas nekalbėjo. Galiojo principas – atsisėdi ir mokaisi. Neišmokai – tavo problemos. To pasekoje dažno iš mūsų pasąmonėje susiformavusi nuostata, kad geriausias mokymasis tai informacijos iškalimas mintinai.

Nepaisant nuolatos augančio naujų mokymo bei mokymosi metodų skaičiaus, vis dar dažnas atvejis, kuomet paskaitos metu jau suaugusiems studentams paaiškinus, kad tarkim, norvegų kalboje daiktavardžiai turi tris gimines, ir paklausus ar viskas aišku, išgirsti atsakymą – taip, aišku. Tik išmokti tereikia. Išmokti, tai gerai. Bet kaip jūs išmoksite? – klausiame. Daiktavardžių juk tūkstančiai, visų iškalti mintinai juk nepavyks. Ir tuomet supranti, kad galbūt pirmą kartą gyvenime žmonės susimąstė – tikrai, o kaip mokytis, kai akivaizdu, kad kalti beprasmiška. Apie tai šioje straipsnių serijoje ir pakalbėsime.

Kas kaltas, kad įdėjęs daugybę pastangų ir paskyręs marias savo brangaus laiko, žmogus taip ir neprabyla anglų, ispanų ar kokia kita trokštama užsienio kalba. Ilgą laiką kalčiausiu buvo laikomas pats mokinys – per mažai stengėsi, per mažai mokėsi namuose, per silpnai save motyvavo. Vėliau atsigręžta į mokymo programas ir mokytojus. Imta teigti, kad medžiaga ne taip pateikiama, mokytojas nesugeba įdomiai išdėstyti medžiagos, sudominti ir motyvuoti mokinį, programose pilna pernelyg sudėtingų ir nereikalingų dalykų. Dabartiniai populistai vienas už kitą garsiau šaukia, kad dėl visko kalčiausi mokytojai ir kalbų mokyklos, universitetai, ir šiaip visi iš eilės.

Specialistų, siūlančių stebuklingas programas, netrūko niekada. Tiek dabar, tiek viduramžiais, žmonės nori tikėti stebuklais. Juk taip norisi tikėti, kad susimokėjus pinigus, be jokiu pastangų, gal net neatsivertus vadovėlio, kažkokiu mistiniu būdu, viską ims ir sukraus į galvą, ir žiūrėk, ryte nubudęs galbūt tikrai – imsi ir prabilsi angliškai arba vokiškai, ar galbūt imsi suprasti rusų kalbos abėcėlę. Ispanų kalba per 30 dienų! Visa gramatika ir tūkstantis naujų žodžių per dvi dienas! Kiekvieną kart išgirdus tokius lozungus derėtų prisiminti pasaką apie stebuklingas pupas arba lieknėjimo vaistų reklamas. Tie kurie tiki ir patys stengiasi – veikia. Kitus – vargu. Tiesą sakant pasidarė taip madinga neigti kalbų mokymosi mitus, kad jau atsiranda būtinybė paneigti tuos mitus, kurie atsirado paneigus prieš tai buvusius mitus. Visiška painiava.

O kur slypi tiesa? O tiesa slypi kaip visuomet, kažkur per vidurį. Ir ji visuomet labai paprasta. Tereikia ją priimti ir liautis ieškoti stebuklų.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Rugsėjo 26 d. – Europos kalbų diena. Šią dieną renginiai vyksta ne tik 47 Europos šalyse, bet ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje ir net Prancūzijos Polinezijoje.

Minėdami šią dieną, kviečiame išmokti pasakyti „Tu man patinki“ 24 kalbomis.

Airių kalba – Is maith liom thú

Anglų kalba – I like you

Bulgarų kalba – Харесвам те

Čekų kalba – Líbíš se mi

Danų kalba – Jeg kan godt lide dig

Estų kalba – Sa meeldid mulle

Graikų kalba – Μου αρέσεις

Ispanų kalba – Me gustas

Italų kalba – Mi piaci

Kroatų kalba – Sviđaš mi se

Latvių kalba – Tu man patīc

Lenkų kalba – Podobasz mi się

Lietuvių kalba – Tu man patinki

Maltiečių kalba – Togħġobni

Olandų kalba – Ik vind jou leuk

Prancūzų kalba – Tu me plais

Portugalų kalba – Gosto de ti

Rumunų kalba – Îmi placi

Slovakų kalba – Páčiš sa mi

Slovėnų kalba – Všeč si mi

Suomių kalba – Tykkään sinusta

Švedų kalba – Jag gillar dig

Vengrų kalba – Tetszel nekem

Vokiečių kalba – Ich mag dich