Darbai, dirbami, kai oro temperatūra yra nuo +5 iki 0°C ir žemesnė, va­dinami žiemos. Sandūros betono, sukloto žiemą, išlaikymo būdas priklauso nuo to, ar jis atlaiko apkrovas, perduodamas vieno elemento kitam, ar yra jame me­talinių detalių ir armatūros, taip pat nuo eksploatacijos sąlygų ir montavimo tempų.

Prieš užšąlančio betono stiprumas turi būti 50% projektinės markės stip­rumo, bet ne mažesnis kaip 5 MPa. Nesušalęs betonas išlaikomas tiek, kad šaltis nebekenktų betono savybėms; laikymo trukmė priklauso nuo išlaikymo tempe­ratūros, cemento rūšies, vandens ir cemento santykio, atitirpusio betono kietėjimo sąlygų, užšaldymo temperatūros. Pavyzdžiui, betoną, pagamintą su portlandce-menčiu, galima užšaldyti ne anksčiau kaip po 24—72 h, kai jis buvo pagamintas, kad atšildytas po 28 parų įgautų projektinį stiprumą.

Žiemą suklotas betono mišinys išlaikomas daugiausia termoso metodu šil­tuose klojimuose. Prieš betonuojant betono mišinys pašildomas. Jo komponentų temperatūra nurodoma darbų vykdymo projekte. Mišinį galima pašildyti ir elekt­ros srove. Tada betonas, pagamintas su portlandcemenčiu, šildomas ne aukštes­nėje kaip 70 °C temperatūroje, su šlako portlandcemenčiu — ne aukštesnėje kaip 80 °C. Kai mišinio sandūroje nedaug, šildoma elektros srove, leidžiama per betoną. Betonui šildyti sandūrose naudojami specialūs arba suvirinimo trans­formatoriai .

Vibratorių techninė charakteristika

Žiemą užtaisomoms nearmuotoms sandūroms galima vartoti priedus, su kuriais betonas kietėja ir neigiamoje temperatūroje. Tokie priedai yra kai kurie chloridai, natrio nitritas ir potašas (kalio karbonatas). Potašas ir natrio nitritas nesu­kelia plieninės betono armatū­ros korozijos. Bendras į betono mišinį dedamų priedų kiekis tu­ri būti ne didesnis kaip: chlori­dų— 7,5, natrio nitrito—10, potašo—15%   cemento masės.

              Konstrukcijų suveržimas varžtais — paprasčiausias su­jungimo būdas. Įtempti varžtai suglaudina jungiamus elemen­tus, ir, kol apkrovos ne dides­nės už eksploatacines, sujungi­mas yra tamprus. Varžtų ir sky­lių skersmenys parenkami pa­gal Statybos normas ir taisykles (CHHniII-18—75). Varžtų gal­vutės ir veržlės turi glau­džiai prisispausti prie jungiamų konstrukcijų plokštumų ir po­veržlių. Po nuolatinių varžtų galvutėmis ir veržlėmis deda­mos apvalios poveržlės  ne daugiau kaip viena po galvute ir ne daugiau kaip dvi po veržle. Vietose, kur galvutė arba veržlė liečia nuožulnią plokštumą, dedamos įžambios poveržlės . Šiuo atve­ju varžto sriegiai yra už jun­giamų elementų skylės, o lygio­ji strypo dalis neišlenda iš po veržlės. Įžambiomis poveržlėmis išlyginamas lovių lentynų 10% nuolydis ir dvitėjinių sijų lenty­nų 12% nuolydis.

Paprasto ir labai tikslaus tureklai varžtinio sujungimo vieno ele­mento apkrovos kitam ele­mentui perduodamos dėl to, kad skylių kraštai yra glemžiami, o varžto strypas kerpamas. Sujun­giant labai stipriais varžtais, vieno elemento apkrovos kitam persiduoda dėl trinties, atsiran­dančios tarp jungiamų elemen­tų plokštumų. Trinties jėga di­desnė, kai nuo jungiamųjų pa­viršių kruopščiai nuvalyta rū­dys, nuodegos, purvas ir kai varžtai stipriai įveržti. Jungia­mieji   paviršiai    nuvalomi    smėliu.