Humoras

                      Humoro jausmas kinta keliaujant iš vienos Atlanto pusės į kitą.  Visi skirtingai juokauja ir priima humorą bei sarkazmą. Kai kalbama apie amerikiečius, jie apibūdinami kaip nelinkę į sarkazmą žmonės. Kaip bebūtų, negalima griežtai teigti, jog amerikiečiams ironija yra mirusi. Jie randa tinkamą progą ir palankias aplinkybes ironiškai pajuokauti, tačiau tokia humoro forma dažniausiai naudojama tik artimų, gerai pažįstamų žmonių rate. Kitu atveju, po ironiško juokelio amerikietis pridės žodžius „Tik juokauju“, taip iš anksto apgindamas save, jei pašnekovai nesupras ironiško humoro. Tuo tarpu anglai negali atsispirti ironiškam, sarkastiškam humorui, tai jų kasdienybė ir įprotis. Taigi, neturėtumėte nustebti jei Jūsų nors ir subtilus humoras Amerikoje nebus suprastas iš karto. Kai kurie amerikiečiai netgi gali jaustis įžeidę, todėl prieš juokaudami turite apmąstyti pasekmes. Patartina parodyti save ir tikrąjį savo humoro jausmą tik tada, kai pažįstate žmogų ir žinote jo galimą reakciją.

Dar vienas ryškus amerikietiško ir britiško humoro skirtumas išryškėja kai kalbama apie savikritiką, juokimąsi iš savęs. Amerikiečiai nemėgsta viešai kalbėti apie savo trūkumus ar problemas, o ypač paversti tai kitų pajuokos objektu. Tuo tarpu britai su pasimėgavimu viešai išreiškia ir juokais paverčia savo trūkumus ar neapgalvotus poelgius.

Vietinė mąstysena

Dėl JAV dydžio naujienos ir švietimas orientuotas ne šalies mastu, o labiau regionais. Priešingai nei JK, čia sunku vienam regionui įsilieti ar lygiuotis į kitą. Tačiau skandalai ir šokiruojantys įvykiai Amerikoje sklinda sparčiau, nei bet kurioje kitoje šalyje. Čia įprasti interesų konfliktai, kurie visada išauga į didžiulius skandalus. Visa šalis ima kalbėti tik apie tai, o žurnalistai stengiasi pranokti vienas kitą pikantiškomis, kartais netgi išgalvotomis, detalėmis. Čia išryškėja dar vienas didžiulis JAV ir JK skirtumas. Britai linkę kuo greičiau viską užglaistyti ar nukeipti žurnalistus kita linkme, taip siekdami sumažinti visuomenės susidomėjimą bei pasipiktinimą.

Arbatpinigiai

Amerikiečiai pripratę palikti arbatpinigių daugeliui paslaugas teikiančių žmonių. Jiems tapo įprasta palikti padavėjui 15 – 20 % didesnę sumą, nei parašyta bendroje sąskaitoje. Nepaisant padavėjo darbo kokybės, nepalikti arbatpinigių yra labai nemandagu. Žinoma, britai taip pat nepamiršta už kokybišką aptarnavimą atsilyginti arbatpinigiais, tačiau jie pinigų palieka beveik dvigubai mažiau.

JAV galioja tokios arbatpinigių sumos paslaugų tiekėjams:

• Taksi vairuotojams – 5 – 10 % daugiau nei reikalaujama;
• Barmenams – vienas ar du doleriai kiekvieno užsakymo metu;
• Kirpėjams – 10 % daugiau nei reikalaujama;
• Bagažo nešikams viešbučiuose/ oro uostuose –  3 – 5 doleriai. Jei turi daug bagažo, nepamiršk būti dosnesnis.

Turėkite omenyje, kad daugelis šių žmonių gauna arbatpinigius, kurie lenkia jų mėnesinę algą. Todėl už gerą darbą atsilyginkite tinkamai.

Vertybės

                      Amerikiečiai linkę manyti, kad kontroliuoti savo gyvenimą jie gali tik daug dirbdami. Ši darbo etika taip pat atsispindi požiūryje į mokslą. Taigi, nenustebkite sutikę studentą ar mokinį, kuris didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia bibliotekoje. Na, o britai žino, jog gerų rezultatų sunku pasiekti be tinkamo poilsio. Laisvą minutę jie mieliau skirs miegui, o ne darbui.

Amerikiečiai yra punktualesni už anglus. Viskas nuo pamokų iki pietų turi prasidėti tiksliai nustatytu laiku. Amerikiečiai linkę judėti greitesniu gyvenimo ritmu. Pavyzdžiui, vakarienė restorane gali baigtis greičiau nei per pusvalandį. Jums nereikės prašyti ir laukti sąskaitos, ji bus atnešta iškart, kai baigsite užsisakinėti maistą. Britai – priešingai, mėgsta daryti viską lėtai, pasimėgaudami. Skubėti linkę tik tada, kai tai yra būtina.

Didelė dalis amerikiečių laikomi labiau patriotiškais žmonėmis už britus. Jie didžiuojasi gimę Amerikoje, domisi jos istorija bei raida. Net jaunoji karta ypatingai gerbia karo veteranus ir visus, kurie prisidėjo prie jų valstybės gynimo ir išsaugojimo. Daugelyje mokyklų kasdien deklamuojamas ištikimybės pažadas, o į valstybines šventes yra žiūrima labai atsakingai. Vyksta įvairūs paradai, minėjimai, koncertai. Visa tai rodo ištikimybę savo šaliai bei piliečių patriotizmą. Kalbant apie britus, galima teigti, jog patriotizmą jie išreiškia tyliai. Vaikų auklėjimas neprasideda nuo meilės savo šaliai skiepijimo, o dienos, buvusios lemtingos Anglijos raidai ir istorijai, nėra taip sureikšminamos ir išskiriamos iš kitų dienų.

Religija taip pat yra viena iš sričių, skiriančių Ameriką nuo Didžiosios Britanijos. Didžioji dalis JAV gyventojų, net 37%, yra protestantai, kiti – katalikai, mormonai, žydai ir mažumos kitų religijų. O štai Anglijoje pirmoje vietoje yra anglikonai (net apie 50%), toliau seka krikščionys, islamo ir hinduizmo išpažinėjai.

Dažnai JAV gali išgirsti šią frazę: „Jei tu nepūsi savo paties rago, tai kas tai padarys už tave?”. Ji susumuoja visus amerikiečių kultūrinius įpročius ir parodo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės skirtumus. Iš esmės tai reškia – nebūk kuklus. Amerikiečiai nori žinoti visus tavo pasiekimus ir potyrius, todėl netylėk ir neslėpk nieko. Na, o britai linkę nutylėti ir nesileisti į kalbas. Be to, kiti ryškūs skirtumai atsispingi jų humoro suvokime bei pasaulėžiūroje. Todėl norėdamas pritapti ir nepatekti į nepatogias situacijas vienoje ar kitoje šalyje, turi daug sužinoti ir išmokti.

Šaltinis  http://www.fulbright.org.uk/pre-departure/us-culture/cultural-differences

Vestuvės – viena iš įsimintiniausių akimirkų jaunos poros gyvenime.  Tuo metu norisi, kad šventė būtų išskirtinė ir nepakartojama. O išskirtinė šventė būna tuomet, kai nepamirštame savo šalies vestuvinių tradicijų.  Šį kartą kviečiame sužinoti, kokios vestuvių tradicijos galioja NorvegijojeJ

Sakoma, kad vienas iš laimingos santuokos receptų yra tinkamai pasirinkta vestuvių diena. Norvegai, o beje ir lietuvių etnologai, danai, švedai, vokiečiai tiki, kad geriausia vestuvėms diena – šeštadienis. Jokiu būdu nederėtų tuoktis penktadienį , nes tą dieną turi būti dirbami savaitės darbai, o šventei skirtas laikas – savaitgalis.

Vestuvių drabužiai.  Pasak vestuvių planuotojos , Tamie Myers, ganėtinai retas, kuomet jaunikis pasirenka dėvėti tradicinius drabužius. Anksčiau jaunikis dėvėdavo tradicinį drabužį bunad.  Tai tradiciniai šilkiniai marškiniai, trumpos kelnės, kojinės iki blauzdų, liemenė. Šis drabužis iš vilnos, o jo spalvos atskleisdavo, iš kurio regiono yra jaunikis. Kiekvienam regionui – skirtingų spalvų apdarai. Jaunosios tiek anksčiau, tiek dabar vilkėdavo/vilki baltos arba sidabro spalvos sukneles ir diademą.

Iki pietų reikia susituokti bažnyčioje, o pietų galima kelti puotą šventės dalyviams. Ceremonijos pabaigoje jaunieji pasikeičia aukso ar sidabro žiedais ir pasibučiuoja . Žiedai simbolizuoja tvirtą ir amžiną sąjungą.  Kas dar įdomu: kai būsimas vyras pasiperša, sužadėtuvių žiedas nešiojamas ant kairės rankos, kuomet susituokiame, žiedas nešiojamas ant dešinės rankos.

Vestuvių ceremonijoje jaunavedžiai  dažnai dėvi žydros spalvos apatinius. Iki šiol tikima, kad tai atbaido piktąsias dvasias.

Susituokus norvegų porai, draugai sodina dvi pušeles. Pušelės simbolizuoja vaisingumą, taip draugai ir svečiai linki jaunavedžiam kuo greičiau susilaukti atžalų.

Po oficialios dalies, prasideda linksmasis vakaras. Čia būna daug muzikos, šokių, maisto ir palinkėjimų naujai „iškeptiems“ jaunavedžiams. Vienas iš būtiniausių atributų ant norvegų vestuvinio stalo – didelis marcipaninis, iš žiedų padarytas tortas. Torto gamyba užima daug laiko, o kuo tortas aukštesnis, tuo ilgiau jaunieji gyvens. J

Draugai ir artimieji turi ne tik džiaugtis jaunavedžių laime, bet ir iškrėsti jiems netikėtą pokštą, kad gyvenime netrūktų juoko. Dažnai pokštai krečiami pirmąją vestuvių naktį, todėl jaunavedžiai stengiasi niekieno nepastebėti pabėgti iš šventės ir naktį praleisti be jokių siurprizų.

Kai žmonės teiraujasi apie norvegų kalbos kursus, vienas iš klausimų „Ar norvegų kalba yra sunki?“ Visų pirma, kiek ši kalba sveria, mes nežinomeJ , bet kad ją išmokti nėra sudėtinga, tai faktas. Mes sakome, kaip ir visi tikriausiai pasakytų, kad visų pirma reikia noro, laiko ir pastangų. Tačiau, jeigu mokate gerai anglų kalbą, Jums išmokti norvegų kalbą bus vieni juokai:) Žinoma, noras ir pastangos turėtų niekur nedingti,  tik gal šių komponentų reikės šiek tiek mažiau negu tam, kuris nemoka anglų kalbos.

Taigi, pabandykime įsitikinti, kodėl?

Norvegų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Tai pačiai kalbų grupei priklauso ir anglų kalba, tiesa? Pabandykime palyginti norvegiškus ir angliškus žodžius:

velkommen – welcome

til – to (think ’till’)

encyklopedi – encyclopedia

over – over

språk – language (think ‘speak’)

skrive – write (skrives means ‘is written’, think ‘scribe’)

av – of

frivillige – volunteer (think ‘free-willing’

fra – from

verden – the world (verden – world)

(palyginimas iš norvegiško wikipedia tinklalapio).

Galima lygiai tokių pačių palyginimų atrasti tarp norvegų ir vokiečių kalbos. Juk vokiečių kalba taip pat priklauso germanų kalbų grupei. Štai puikus pavyzdys: eten (valgyti), o vokiečių kalboje essen, water (vanduo), vokiečių kalboje das Wasser. Galima tokių pavyzdžių ieškoti ir ieškotiJ

Norvegų kalbos gramatika yra kur kas paprastesnė negu kitų germanų grupės kalbų.

Asmenavimas norvegų kalboje yra vienas iš lengviausių, kokius tik galime atrasti EuropojeJ Esamasis laikas sudaromas pridėjus prie veiksmažodžio  – r,visiškai nepaisant koks yra asmuo (gali būti aš, tu, jis, ji).

Pasižiūrėkime į pavyzdį:

ha – to have

jeg har – I have
du har – you have
han har – he has
vi har – we have

Kokie panašumai su anglų kalba?

Palyginkime šiuos sakinus angliškai I can speak German , o norvegiškai  Jeg kan snakke tysk.

I haven’t eaten today, norvegiškai Jeg har ikke spist i dag. O vokiečių kalboje jau toks pat sakinys skambėtų taip:  Ich habe heute nicht gegessen.

Dar šis tas apie norvegų kalbą. Kodėl būtent ši kalba?

Todėl, kad

·         kalbantys norvegiškai supranta apie 88 % švedų kalbą ir apie 73% danų kalbą.

·         žinantys norvegų kalbą supranta apie 89% kas parašyta švediškai ir apie 93% kas parašyta daniškai.

O tuo tarpu švedai supranta tik 48 % norvegų kalbos ir apie 23 % danų kalbos.

Išvada. Bijote vilko, neikite į mišką, bet iš esmės tas vilkas (šiuo atveju norvegų kalba) nėra tokia baisi, kaip Jums iš pradžių gali pasirodyti, o ypatingai ji lengva tiems, kurie moka angliškai. Tuo jau galėjote įsitikinti patys.  Atverkite duris norvegų kalbos pasauliui ir Jums atsivers durys į Skandinaviją.

Šaltinis: http://www.pagef30.com/2008/08/why-norwegian-is-easiest-language-for.html

Norite išmokti norvegų arba švedų kalbas, patobulinti anglų arba rusų kalbą, ar gal būt pasinerti į saulėtą ir karštą ispanų kalbos pasaulį? Tikriausiai rinksitės kalbų mokyklą, dėstytoją, o galbūt nuspręsite mokytis savarankiškai. Ką bepasirinktumėte, dalį mokymosi laiko skirti savarankiškam mokymuisi visvien teks.

Tai kaip gi mokytis? Ar apskritai verta apie tai kalbėti? Daugybę metų apie savarankišką mokymąsi niekas nekalbėjo. Galiojo principas – atsisėdi ir mokaisi. Neišmokai – tavo problemos. To pasekoje dažno iš mūsų pasąmonėje susiformavusi nuostata, kad geriausias mokymasis tai informacijos iškalimas mintinai.

Nepaisant nuolatos augančio naujų mokymo bei mokymosi metodų skaičiaus, vis dar dažnas atvejis, kuomet paskaitos metu jau suaugusiems studentams paaiškinus, kad tarkim, norvegų kalboje daiktavardžiai turi tris gimines, ir paklausus ar viskas aišku, išgirsti atsakymą – taip, aišku. Tik išmokti tereikia. Išmokti, tai gerai. Bet kaip jūs išmoksite? – klausiame. Daiktavardžių juk tūkstančiai, visų iškalti mintinai juk nepavyks. Ir tuomet supranti, kad galbūt pirmą kartą gyvenime žmonės susimąstė – tikrai, o kaip mokytis, kai akivaizdu, kad kalti beprasmiška. Apie tai šioje straipsnių serijoje ir pakalbėsime.

Kas kaltas, kad įdėjęs daugybę pastangų ir paskyręs marias savo brangaus laiko, žmogus taip ir neprabyla anglų, ispanų ar kokia kita trokštama užsienio kalba. Ilgą laiką kalčiausiu buvo laikomas pats mokinys – per mažai stengėsi, per mažai mokėsi namuose, per silpnai save motyvavo. Vėliau atsigręžta į mokymo programas ir mokytojus. Imta teigti, kad medžiaga ne taip pateikiama, mokytojas nesugeba įdomiai išdėstyti medžiagos, sudominti ir motyvuoti mokinį, programose pilna pernelyg sudėtingų ir nereikalingų dalykų. Dabartiniai populistai vienas už kitą garsiau šaukia, kad dėl visko kalčiausi mokytojai ir kalbų mokyklos, universitetai, ir šiaip visi iš eilės.

Specialistų, siūlančių stebuklingas programas, netrūko niekada. Tiek dabar, tiek viduramžiais, žmonės nori tikėti stebuklais. Juk taip norisi tikėti, kad susimokėjus pinigus, be jokiu pastangų, gal net neatsivertus vadovėlio, kažkokiu mistiniu būdu, viską ims ir sukraus į galvą, ir žiūrėk, ryte nubudęs galbūt tikrai – imsi ir prabilsi angliškai arba vokiškai, ar galbūt imsi suprasti rusų kalbos abėcėlę. Ispanų kalba per 30 dienų! Visa gramatika ir tūkstantis naujų žodžių per dvi dienas! Kiekvieną kart išgirdus tokius lozungus derėtų prisiminti pasaką apie stebuklingas pupas arba lieknėjimo vaistų reklamas. Tie kurie tiki ir patys stengiasi – veikia. Kitus – vargu. Tiesą sakant pasidarė taip madinga neigti kalbų mokymosi mitus, kad jau atsiranda būtinybė paneigti tuos mitus, kurie atsirado paneigus prieš tai buvusius mitus. Visiška painiava.

O kur slypi tiesa? O tiesa slypi kaip visuomet, kažkur per vidurį. Ir ji visuomet labai paprasta. Tereikia ją priimti ir liautis ieškoti stebuklų.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt