Kaip išmokti užsienio kalbą? (V dalis)

Taigi, toliau nagrinėjame problemas, trukdančias išmokti užsibrėžtą užsienio kalbą.

Problema Nr. 3 Siekite tik savos viršūnės.

Šį kartą pradėsime nuo ištraukos „Alisa stebuklų šalyje“. Tikriausiai visi esatę skaitę šią knygą, arba bent jau matę šio kūrinio ekranizaciją. Leiskite jums priminti vieną dialogą tarp Alisos ir katino.

–          O kur aš galėčiau rasti ką nors normalų?

–          Niekur,- atsakė Katinas, – normalių nebūna. Juk visi tokie skirtingi ir nepanašūs. Ir tai, pagal mane yra normalu.

Taigi, visi mes skirtingi. Ir tai yra normalu. Nėra pasaulyje dviejų žmonių, kurie mąstytų visiškai vienodai. Ir aš žinau, gerbiami skaitytojai, kad jūs visi tai tikrai žinote, bet retas kuris tai pilnai suvokiate taip, kad galėtumėte pritaikyti praktikoje. Didžioji dalis žmonių iššvaisto daugybę energijos lygindami save su kitais ir galvodami ką apie juos pagalvos kiti.

Didžiulę meškos paslaugą šioje srityje padaro mokyklos. Mokytojų darbas išties labai svarbus ir atsakingas, bet taip pat sunkus ir varginantis. Bet kokios pastangos individualizuoti mokinius, kuomet turi jų apie du šimtus, labai greitai nublanksta. Mokytojai tikriausiai net nesąmoningai pradeda reikalauti iš mokinių suvienodėti. Tai kaip apsauginis refleksas, padedantis tausoti nervus ir sveikatą. To pasekoje, suaugę stengiamės neišsiskirti iš minios. Kaip tai atsispindi kalbų mokymesi? O tai beje labai aiškiai matoma. Žmonės pradeda kompleksuoti, kad nespėjo įsiminti tiek, kiek buvo išdėstyta per paskaitą, arba, kad neperskaitė sakinio taip taisyklingai, kaip kad tai padarė jo kolega iš kairės, arba neišmoko tiek žodžių, kiek kolega iš dešinės. Paitaiko, kad žmogus meta mokslus, nes jo draugas užsienio kalbą išmoko per pusmetį, o jam akivaizdu, jog reikės dar pusmečio. Kitaip tariant bandome pasiekti ne savo, bet savo kolegos, draugo ar net mokymosi programos viršūnę.

Koks pirmas požymis, kad siekiame nebe savo viršūnės? Ogi kuomet prastai jaučiamės jog neįsiminėme tiek, kiek kolega. Arba neišmokom kalbos taip greit, kaip kažkuris iš mūsų draugų, arba neišmokom šimtu procentu visko, kas buvo numatyta mokymo programoje.

Išmokite siekti savo viršūnės. Nusistatykite kur yra jūsų viršūnė ir jos siekite. Jei jūsų viršūnė yra penki žodžiai per dieną – puiku. Vadinasi išmokote penkis – pasiekėte savo viršūnę šimtu procentų. Jei išmokote tris – šešiasdešimčia procentų. Ir visai nesvarbu, kad jūsų kolega išmoko penkiolika, ar, kad dėstytojas padiktavo dvidešimt naujų žodžių per paskaitą. Tai kitų žmonių viršūnės – tegul jie jų ir siekia. O jūs turite savo. Po kurio laiko, kai atmintis išlavės, galėsite ir jūs savo viršūnę kilstelti.

Pasibaigus kursams, arba viduryje kurso, ar tiesiog kada jums patinka, atsisėskite ir apmastykite, ar padarėte viską ką suplanavote. Skyrėte laiko kasdien bent po pusvalandį, lankėte paskaitas, netgi pasiklausėte ar atlikote keletą papildomų pratimų – vadinasi pasiekėte savo viršūnę šimtu procentų. Išmokote tiek, kiek galėjote išmokti. Tiek kiek leidžia asmeninės jūsų atminties savybės. Šiek tiek patingėjote, nedarėte namų darbų, neskyrėte laiko mokslams, tik lankėte paskaitas – na, galbūt pasiekėte keturiasdešimt – penkiasdešimt procentų savo viršūnės. Pasižadėkite sau kitą kartą pasiekti tarkim bent septyniasdešimt procentų. Ataskaitas duodate tik sau. Ir konkuruojate tik su savimi. Ir siekite tik savo viršūnės. Tokiu tempu kokiu jums tinka ir patinka, ir kokiu jūsų organizmas geba mokytis nesukeldamas sau bereikalingo streso. O visų kitų viršūnės jų asmeninis reikalas. Labai tikėtina, kad kurioj nors srity jūsų viršūnė yra aukštesnė už visų jūsų bendramokslių viršūnes kartu sudėjus.

Kokia šio ilgo straipsnio esmė? Ogi ta, kad negalime būti idealūs visur ir visada. Viršūnės skiriasi. Visi turime savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Galbūt jūs puikiai vairuojate, piešiate, šokate, gaminate maistą, viską išmanote apie futbolą ir krepšinį, o užsienio kalbos sekasi šiek tiek prasčiau. Na ir kas. Pagalvokite, kad jūsų mokytoja galbūt nemoka vairuoti, kolega iš dešinės nežino, kiek žaidėjų krepšinio komandoj, o kolega iš kairės niekada pats neišsikeptų kiaušinienės. Ar jie dėl to verkia naktimis? Aišku ne. Tai ko jūs nervinatės? Nusistatykite savo viršūnę arba kelias ir siekite jų pamažu, be streso. O idealią kalbą (kuri beje realybėje nelabai ir egzistuoja) palikite lingvistams. Tegu jie ten knibinėjasi tarp tų kohezijų ir koherencijų. Ar jums tų keiksmažodžių reikia?

Parengė Viktorija Gercmanienė

©mokslonamai.lt

Taigi tęsiami pokalbį apie mūsų galvose slypinčias ir mums įsiminti ir išmokti trukdančias problemas.

Problema Nr. 2. Neužauginsi gėlės per dieną.

Ir svorio dvidešimties kilogramų nenumesi per dvi dienas. O nuėjęs pirmą dieną į treniruočių salę nepradėsi iš karto kilnoti po penkiasdešimt kilogramų viena ranka. Tiesiog yra dalykų, kurie per naktį nepadaromi, nes… na tiesiog nepadaromi ir tiek. Sutinkat? Taip ir su užsienio kalba. Na neišmoksi laisvai ir be klaidų kalbėti užsienio kalba nei per dvi savaites nei per mėnesį. Nei per du. Ypač jei, kaip dažniausiai ir būna, anksčiau nieko bendro su ta kalba neturėjote. (Nepainiokite su kalbos tobulinimu. Kalbame apie atvejus kuomet mokomasi nuo pradžių, arba beveik nuo pradžių). Kuomet ši problema susijungia kartu su pirma problema, gauname žiaurų savęs kankinimą. Maža to, kad mes įsitikinę, jog anglų, vokiečių ar kokia kita užsienio kalba sunki ir nemaloni, mes stengiamės ją į savo smegenis sugrūsti kuo greičiau ir kuo didesniais kiekiais. Na kokia sveiko žmogaus pasąmonė tai atlaikytų?

Neperseniausiai klausiau žymaus lektoriaus paskaitą apie laiko planavimą. Lektorius gavo klausimą – ką daryti, jei vadovaujuos visais jūsų patarimais, bet vistiek nesugebu atlikti visų darbo kalendoriuje surašytų darbų? Atsakymo paprastumas mane nustebino, kaip tikriausiai ir visus kitus. O skambėjo jis taip – liaukitės į savo darbo kalendorių rašyti tiek daug darbų. Ir viskas. Kai kurie dalykai tiesiog nepadaromi. Atmintis turi būti lavinama nuosekliai ir nuolatos. Jokios stebuklingos metodikos nepadės, jei jūsų tikslas bus save kankinti. Taigi, kai manęs klausia ką daryti, jei išbandžius visokias naujausias, geriausias, brangiausias ir visokias –iausias metodikas vistiek nepavyksta išmokti tūkstančio žodžių per parą, aš paprastai atsakau – o gal išbraukim iš to sąrašo, na tarkim kokius devynis šimtus devyniasdešimt žodžių. ATMINTIS TURI BŪTI LAVINAMA NUOSEKLIAI. Dieną iš dienos. Pasitelkiant įvairius atminties lavinimo metodus, apie kuriuos kalbėsime sekančiuose straipsniuose. Negalite tiesiog imti ir įsiminti didžiulio informacijos srauto per dieną, jei prieš tai dešimt metų nieko nesimokėte. Atmintis lavėja gana greitai, bet tam vistiek REIKIA LAIKO. Susitaikykit su tuo. Ir atsipalaiduokit.

Žinoma idealiausia, kuomet užsienio kalbos mokymuisi galite skirti metus, o dar geriau dvejus. Bet jei jau taip nutiko, kad turite mėnesį ar du – vis tiek nestresuokite. Atsipalaiduokite. Prisiminkite, nemalonius dalykus, bei perteklinius informacijos srautus organizmas kartu su jūsų pasąmone tiesiog atmetinėja norėdamas jus apsaugoti nuo streso. Nusiteikite, kad išmoksite tiek kiek galite, tokiu tempu kokiu galite, ir, kad visas procesas, nesvarbu kiek jis tetruktų, jums yra malonus.

Parengė Viktorija Gercmanienė

©mokslonamai.lt