Norite išmokti norvegų arba švedų kalbas, patobulinti anglų arba rusų kalbą, ar gal būt pasinerti į saulėtą ir karštą ispanų kalbos pasaulį? Tikriausiai rinksitės kalbų mokyklą, dėstytoją, o galbūt nuspręsite mokytis savarankiškai. Ką bepasirinktumėte, dalį mokymosi laiko skirti savarankiškam mokymuisi visvien teks.

Tai kaip gi mokytis? Ar apskritai verta apie tai kalbėti? Daugybę metų apie savarankišką mokymąsi niekas nekalbėjo. Galiojo principas – atsisėdi ir mokaisi. Neišmokai – tavo problemos. To pasekoje dažno iš mūsų pasąmonėje susiformavusi nuostata, kad geriausias mokymasis tai informacijos iškalimas mintinai.

Nepaisant nuolatos augančio naujų mokymo bei mokymosi metodų skaičiaus, vis dar dažnas atvejis, kuomet paskaitos metu jau suaugusiems studentams paaiškinus, kad tarkim, norvegų kalboje daiktavardžiai turi tris gimines, ir paklausus ar viskas aišku, išgirsti atsakymą – taip, aišku. Tik išmokti tereikia. Išmokti, tai gerai. Bet kaip jūs išmoksite? – klausiame. Daiktavardžių juk tūkstančiai, visų iškalti mintinai juk nepavyks. Ir tuomet supranti, kad galbūt pirmą kartą gyvenime žmonės susimąstė – tikrai, o kaip mokytis, kai akivaizdu, kad kalti beprasmiška. Apie tai šioje straipsnių serijoje ir pakalbėsime.

Kas kaltas, kad įdėjęs daugybę pastangų ir paskyręs marias savo brangaus laiko, žmogus taip ir neprabyla anglų, ispanų ar kokia kita trokštama užsienio kalba. Ilgą laiką kalčiausiu buvo laikomas pats mokinys – per mažai stengėsi, per mažai mokėsi namuose, per silpnai save motyvavo. Vėliau atsigręžta į mokymo programas ir mokytojus. Imta teigti, kad medžiaga ne taip pateikiama, mokytojas nesugeba įdomiai išdėstyti medžiagos, sudominti ir motyvuoti mokinį, programose pilna pernelyg sudėtingų ir nereikalingų dalykų. Dabartiniai populistai vienas už kitą garsiau šaukia, kad dėl visko kalčiausi mokytojai ir kalbų mokyklos, universitetai, ir šiaip visi iš eilės.

Specialistų, siūlančių stebuklingas programas, netrūko niekada. Tiek dabar, tiek viduramžiais, žmonės nori tikėti stebuklais. Juk taip norisi tikėti, kad susimokėjus pinigus, be jokiu pastangų, gal net neatsivertus vadovėlio, kažkokiu mistiniu būdu, viską ims ir sukraus į galvą, ir žiūrėk, ryte nubudęs galbūt tikrai – imsi ir prabilsi angliškai arba vokiškai, ar galbūt imsi suprasti rusų kalbos abėcėlę. Ispanų kalba per 30 dienų! Visa gramatika ir tūkstantis naujų žodžių per dvi dienas! Kiekvieną kart išgirdus tokius lozungus derėtų prisiminti pasaką apie stebuklingas pupas arba lieknėjimo vaistų reklamas. Tie kurie tiki ir patys stengiasi – veikia. Kitus – vargu. Tiesą sakant pasidarė taip madinga neigti kalbų mokymosi mitus, kad jau atsiranda būtinybė paneigti tuos mitus, kurie atsirado paneigus prieš tai buvusius mitus. Visiška painiava.

O kur slypi tiesa? O tiesa slypi kaip visuomet, kažkur per vidurį. Ir ji visuomet labai paprasta. Tereikia ją priimti ir liautis ieškoti stebuklų.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Taigi, pirmoje dalyje bandėme atsakyti į klausimą, nuo ko priklauso sklandus užsienio kalbos mokymasis ir išmokimas, bei, kaip mokytis pačiam.

Kaip manote, ar galima teigti, kad viskas priklauso nuo besimokančiojo motyvacijos, o mokytojas ir mokymo programa tėra pagalbiniai elementai? Manau, kad ne. Mokymo/mokymosi procese visi dalyviai lygiaverčiai. Didelę sėkmės dalį lemia mokytojo kompetencija, patirtis, kūrybingumas, galų gale net  mokytojo gyvenimo filosofija, nuotaika ir netgi išvaizda. Juk daug geriau seksis mokytis, jei mokytojas bus asmeniškai jums maloni asmenybė.

Deja, kad ir kaip vertintume mokytoją, niekaip neišeina teigti, kad mokymosi rezultatas priklauso tik nuo jo. Paimkime labai elementarų pavyzdį – mokinys turi bent jau ateiti pas mokytoją. Juk sutikite, vargu ar mokytojas pats jūsų ieškos, kad ir kaip to norėtųsi. Taigi, nusprendėte pradėti mokytis, tarkim rusų, o gal ispanų kalbos. Pirmas didelis žingsnis būtų susirasti mokytoją ir ateiti pas jį į paskaitą. Jeigu ateisi, atsisėsi ir bent jau įdėmiai paklausysi – galbūt kažką ir išmoksi. Standartiškai, mokinys atėjęs į jam visiškai naujos, tarkim, rusų kalbos, paskaitą, vien tik pasėdėjęs ir paklausęs, nieko nesirašęs ir nelabai aktyviai dalyvavęs, vistiek išsinešas galvoje 3-4 naujos kalbos sakinius. Sakysit nedaug? Bet juk pastangų įdėjot minimaliai, tik sėdėjot ir klausėt. Na, o jei ateisi, paklausysi, užsirašysi, aktyviai dalyvausi – išmoksi nepalyginamai daugiau. O jei prie viso to dar ir namų darbus padarysi bei papildomų užduotėlių internete paieškosi – naujų žinių plėtra apskritai neprognozuojama. Taigi, kuo daugiau pastangų įdėsite, tuo greitesnis bus išmokimo procesas. Ir tai jau priklauso tik nuo jūsų pačių.

Taigi, jei jau sutarėme, kad viskas priklauso nuo abiejų dalyvių, mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo, pakalbėkime apie tai, kokios nuostatos mūsų galvoje labiausiai trukdo mums mokytis. Taip taip. Jei jau susiradom mums tinkantį ir patinkantį mokytoją, bendraminčių grupę ar individualų užsienio kalbos mokytoją, netgi jei nusprendėme išmokti, tarkim ispanų arba rusų kalbą savarankiškai, pirmiausia turime įsisamoninti vieną dalyką – VISOS PROBLEMOS TŪNO MŪSŲ GALVOJE.

Juk kaip sakė Henris Fordas: ,,Jei tu galvoji, kad gali kažką padaryti arba galvoji, kad kažko negali padaryti, tu esi visiškai teisus. Galvokite, apie ką galvojat“.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Pateikiame trumpą apžvalgą apie Švediją ir švedų kalbą tiems, kurie norėtų aplankyti šią šalį arba sužinoti apie ją ir jos nacionalinę kalbą kažką naujo.

1. Švedija yra trečia pagal dydį šalis Europos Sąjungoje, turinti sienas su Norvegija, Suomija ir Danija. Šalies populiacija siekia maždaug 10 milijonų. Imigrantų skaičius Švedijoje sudaro 15 procentų visų šalies gyventojų. Dauguma imigrantų atvykę iš tokių šalių, kaip Suomija, Irakas, Lenkija, buvusi Jugoslavija, Iranas, Bosnija ir Hercogovina, Vokietija, Turkija, Danija ir Somalis. Švedijos vardas atėjęs arba iš senosios skandinavų kalbos žodžio „Svibjoo“, arba senosios anglų kalbos žodžio „Sweopeod“, reiškiančio „švedų žmonės“.
2. Jūrų sieną Švedija turi su Danija, Vokietija, Lenkija, Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija. Tiltas, jungiantis Švediją su Danija, vadinamas Oresund tiltu, tai – dvigubus traukinio bėgius ir dvipusio eismo autostradą talpinantis tiltas-tunelis, kurio ilgis aštuoni kilometrai (penkios mylios). Šis tiltas-tunelis yra ilgiausias kelio ir geležinkelio derinys Europoje.
3. Maždaug 10 milijonų žmonių kalba švedų kalba. Švedijoje yra didžioji šios kalbos vartotojų dalis, tačiau žmonių šnekančių švediškai taip pat yra Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse.
4. Pirmuoju švedų literatūros tekstu laikomas Roek runų akmuo, išlikęs nuo 800-ųjų metų po Kristaus – Vikingų laikų. Šis laikmetis, besitęsiąs nuo maždaug 700 iki 1200 metų, garsėjo Vikingų žygiais į Baltų teritorijas, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Juodosios jūros žemes ir pietuose esantį Bagdadą.
5. Maždaug 15 procentų Švedijos žemių yra už šiaurės poliarinio rato ir maždaug 65 procentai  šalies teritorijos yra padengta miškais.
6. Didžiausias miestas Švedijoje yra Stokholmas, kuriame gyvena 1.4 milijono gyventojų. Toliau seka tokie miestai, kaip Geteborgas, Malmė, Upsala, Vesterosas, Erebru, Linšiopingas, Helsingborgas, Jonšiopingas ir Noršiopingas.
7. Šalies valiuta yra Švedijos krona (SEK). Pagrindiniai šalies prekybinių mainų partneriai yra Vokietija, JAV, Norvegija, Danija ir Suomija.
8. Nacionalinė švedų virtuvė skiriasi šiaurinėse ir pietinėse šalies dalyse. Šiaurės virtuvę įtakojo šaltis ir tose teritorijose randama žvėriena, kai tuo tarpu pietinės dalies virtuvė daugiau verčiasi agrokultūra, todėl maistui ruošti naudoja daržoves. Tradiciniai patiekalai yra tokie, kuriuos galima konservuoti, pavyzdžiui sūdyta ir vytinta žuvis, švieži kopūstai maišyti su raugintais kopūstais, taip  pat įvairūs vaisiai. Populiariais patiekalais galima laikyti švediškus mėsos kukuliukus su grietinėlės padažu, bulvių koše ir bruknių uogiene, taip pat Surstromming (fermentuota silkė su virtomis bulvėmis), bulvių apkepas, švediški blyneliai, Pitepalto virtinukai, Smorgastarta (tortas iš sumuštinių) bei desertai, kuriuos galima valgyti kartu su stipria kava po vakarienės.
9. Švedija yra viena iš dešimties daugiausiai kavos išgeriančių šalių. Pieno suvartojimu ji nusileidžia tik Suomijai. Žiemą geriamas Glogg – karštas vynas. Iš alkoholinių gėrimų švedai taip pat vartoja degtinę (Absolut Vodka gaminama Švedijoje), nestiprų šviesų alų ir saldžius obuolių arba kriaušių sidrus.
10. Švedija sulaukia maždaug penkių milijonų turistų per metus.

Rugsėjo 26 d. – Europos kalbų diena. Šią dieną renginiai vyksta ne tik 47 Europos šalyse, bet ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje ir net Prancūzijos Polinezijoje.

Minėdami šią dieną, kviečiame išmokti pasakyti „Tu man patinki“ 24 kalbomis.

Airių kalba – Is maith liom thú

Anglų kalba – I like you

Bulgarų kalba – Харесвам те

Čekų kalba – Líbíš se mi

Danų kalba – Jeg kan godt lide dig

Estų kalba – Sa meeldid mulle

Graikų kalba – Μου αρέσεις

Ispanų kalba – Me gustas

Italų kalba – Mi piaci

Kroatų kalba – Sviđaš mi se

Latvių kalba – Tu man patīc

Lenkų kalba – Podobasz mi się

Lietuvių kalba – Tu man patinki

Maltiečių kalba – Togħġobni

Olandų kalba – Ik vind jou leuk

Prancūzų kalba – Tu me plais

Portugalų kalba – Gosto de ti

Rumunų kalba – Îmi placi

Slovakų kalba – Páčiš sa mi

Slovėnų kalba – Všeč si mi

Suomių kalba – Tykkään sinusta

Švedų kalba – Jag gillar dig

Vengrų kalba – Tetszel nekem

Vokiečių kalba – Ich mag dich

Europoje kalbama maždaug 400 kalbų; į šį skaičių įeina imigrantų bendruomenių, regioninės ir gestų

kalbos. Europos Sąjungoje, turinčioje 500 mln. gyventojų, 23 kalbos yra

laikomos oficialiosiomis, tačiau joje kalbama dar 60 regioninių ir etninių

mažumų kalbų, pavyzdžiui, samių kalba Laplandijoje arba bretonų kalba

vakarų Prancūzijoje. Norėdami skatinti tarpkultūrinį bendravimą, Europos sąsjunga ir UNESCO  2001 metus paskelbė  Europos kalbų metais. Tais etais vyko daug įvairiausių renginių, minėjimų koncertų skirtingose Europos šalyse. Buvo paminėtos visos – vartojamos, dirbtinos bei mirusios – kalbos. Kalbų metams einant į pabaigą, Europos Tarybos ministrų komitetas 2001 m. gruodžio 6 dienos 776 pasitarime nutarė rugsėjo 26 dieną paskelbti Europos kalbų diena. Nuo to laiko ši diena minima kasmet.

Visi sutinka, kad mokytis kalbų yra itin svarbu.  Mokantis kalbos, reikia skirti laiko ir pastangų, bet mokytis gali bet kas,  ir niekada nebūna per vėlu. Daug žmonių nedrįsta mokytis kalbų, nes mano, kad visiems žodžiams ir gramatikai išmokti prireiks viso gyvenimo. Tačiau patirtis rodo, kad tinkamai mokantis ir su tinkama motyvacija daugelis gali išmokti bent jau užsienio kalbos pagrindus. Juk niekas jūsų neverčia tapti užsienio kalbos rašytoju ar oratoriumi. Neatsižvelgiant į tai, ar jūs – pradedantieji, ar pažengę mokiniai, kalbos žinias galite pagilinti ne tik lankydami kursus. Pavyzdžiui, internetas tapo plačiu kalbų mokymosi ištekliu, kur galima rasti daug nemokamos medžiagos ir mokymosi priemonių: internetinių kursų, žodynų, žaidimų, įvairių užduočių ir t. t. Be to, internete galima rasti laikraščių ir žurnalų įvairiomis kalbomis. Mokydamiesi kalbos, mėgaukitės kultūra skaitydami knygas, klausydami muzikos, žiūrėdami filmus.

Europos sąjunga skatina mokėti gerai ne vieną, o dvi ir net daugiau užsienio kalbas. Todėl maži vaikai jau nuo pirmos klasės turi užsienio kalbs pamokas.  Lietuvoje užsienio kalbą, kaip pirmąją renkasi daugelis anglų, o kaip antrąją užsienio kalbą – rusų. Kiek mažiau vaikų renkasi vokiečių ir prancūzų kalbas, nors šios kalbos, ypatingai prancūzų, kitose šalyse yra populiarios.

Pagal „Eurobarometro“ atliktus tyrimus, kaip gimtoji kalba yra paplitus vokiečių, antroje vietoje anglų ir italų, trečioje – prancūzų kalba.  Anglų kalba yra labiausiai vartojama kalba, antroje vietoje vokiečių ir prancūzų, trečioje – rusų ir ispanų kalbos.