Kaip išmokti užsienio kalbą? (V dalis)

Taigi, toliau nagrinėjame problemas, trukdančias išmokti užsibrėžtą užsienio kalbą.

Problema Nr. 3 Siekite tik savos viršūnės.

Šį kartą pradėsime nuo ištraukos „Alisa stebuklų šalyje“. Tikriausiai visi esatę skaitę šią knygą, arba bent jau matę šio kūrinio ekranizaciją. Leiskite jums priminti vieną dialogą tarp Alisos ir katino.

–          O kur aš galėčiau rasti ką nors normalų?

–          Niekur,- atsakė Katinas, – normalių nebūna. Juk visi tokie skirtingi ir nepanašūs. Ir tai, pagal mane yra normalu.

Taigi, visi mes skirtingi. Ir tai yra normalu. Nėra pasaulyje dviejų žmonių, kurie mąstytų visiškai vienodai. Ir aš žinau, gerbiami skaitytojai, kad jūs visi tai tikrai žinote, bet retas kuris tai pilnai suvokiate taip, kad galėtumėte pritaikyti praktikoje. Didžioji dalis žmonių iššvaisto daugybę energijos lygindami save su kitais ir galvodami ką apie juos pagalvos kiti.

Didžiulę meškos paslaugą šioje srityje padaro mokyklos. Mokytojų darbas išties labai svarbus ir atsakingas, bet taip pat sunkus ir varginantis. Bet kokios pastangos individualizuoti mokinius, kuomet turi jų apie du šimtus, labai greitai nublanksta. Mokytojai tikriausiai net nesąmoningai pradeda reikalauti iš mokinių suvienodėti. Tai kaip apsauginis refleksas, padedantis tausoti nervus ir sveikatą. To pasekoje, suaugę stengiamės neišsiskirti iš minios. Kaip tai atsispindi kalbų mokymesi? O tai beje labai aiškiai matoma. Žmonės pradeda kompleksuoti, kad nespėjo įsiminti tiek, kiek buvo išdėstyta per paskaitą, arba, kad neperskaitė sakinio taip taisyklingai, kaip kad tai padarė jo kolega iš kairės, arba neišmoko tiek žodžių, kiek kolega iš dešinės. Paitaiko, kad žmogus meta mokslus, nes jo draugas užsienio kalbą išmoko per pusmetį, o jam akivaizdu, jog reikės dar pusmečio. Kitaip tariant bandome pasiekti ne savo, bet savo kolegos, draugo ar net mokymosi programos viršūnę.

Koks pirmas požymis, kad siekiame nebe savo viršūnės? Ogi kuomet prastai jaučiamės jog neįsiminėme tiek, kiek kolega. Arba neišmokom kalbos taip greit, kaip kažkuris iš mūsų draugų, arba neišmokom šimtu procentu visko, kas buvo numatyta mokymo programoje.

Išmokite siekti savo viršūnės. Nusistatykite kur yra jūsų viršūnė ir jos siekite. Jei jūsų viršūnė yra penki žodžiai per dieną – puiku. Vadinasi išmokote penkis – pasiekėte savo viršūnę šimtu procentų. Jei išmokote tris – šešiasdešimčia procentų. Ir visai nesvarbu, kad jūsų kolega išmoko penkiolika, ar, kad dėstytojas padiktavo dvidešimt naujų žodžių per paskaitą. Tai kitų žmonių viršūnės – tegul jie jų ir siekia. O jūs turite savo. Po kurio laiko, kai atmintis išlavės, galėsite ir jūs savo viršūnę kilstelti.

Pasibaigus kursams, arba viduryje kurso, ar tiesiog kada jums patinka, atsisėskite ir apmastykite, ar padarėte viską ką suplanavote. Skyrėte laiko kasdien bent po pusvalandį, lankėte paskaitas, netgi pasiklausėte ar atlikote keletą papildomų pratimų – vadinasi pasiekėte savo viršūnę šimtu procentų. Išmokote tiek, kiek galėjote išmokti. Tiek kiek leidžia asmeninės jūsų atminties savybės. Šiek tiek patingėjote, nedarėte namų darbų, neskyrėte laiko mokslams, tik lankėte paskaitas – na, galbūt pasiekėte keturiasdešimt – penkiasdešimt procentų savo viršūnės. Pasižadėkite sau kitą kartą pasiekti tarkim bent septyniasdešimt procentų. Ataskaitas duodate tik sau. Ir konkuruojate tik su savimi. Ir siekite tik savo viršūnės. Tokiu tempu kokiu jums tinka ir patinka, ir kokiu jūsų organizmas geba mokytis nesukeldamas sau bereikalingo streso. O visų kitų viršūnės jų asmeninis reikalas. Labai tikėtina, kad kurioj nors srity jūsų viršūnė yra aukštesnė už visų jūsų bendramokslių viršūnes kartu sudėjus.

Kokia šio ilgo straipsnio esmė? Ogi ta, kad negalime būti idealūs visur ir visada. Viršūnės skiriasi. Visi turime savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Galbūt jūs puikiai vairuojate, piešiate, šokate, gaminate maistą, viską išmanote apie futbolą ir krepšinį, o užsienio kalbos sekasi šiek tiek prasčiau. Na ir kas. Pagalvokite, kad jūsų mokytoja galbūt nemoka vairuoti, kolega iš dešinės nežino, kiek žaidėjų krepšinio komandoj, o kolega iš kairės niekada pats neišsikeptų kiaušinienės. Ar jie dėl to verkia naktimis? Aišku ne. Tai ko jūs nervinatės? Nusistatykite savo viršūnę arba kelias ir siekite jų pamažu, be streso. O idealią kalbą (kuri beje realybėje nelabai ir egzistuoja) palikite lingvistams. Tegu jie ten knibinėjasi tarp tų kohezijų ir koherencijų. Ar jums tų keiksmažodžių reikia?

Parengė Viktorija Gercmanienė

©mokslonamai.lt

Taigi tęsiami pokalbį apie mūsų galvose slypinčias ir mums įsiminti ir išmokti trukdančias problemas.

Problema Nr. 2. Neužauginsi gėlės per dieną.

Ir svorio dvidešimties kilogramų nenumesi per dvi dienas. O nuėjęs pirmą dieną į treniruočių salę nepradėsi iš karto kilnoti po penkiasdešimt kilogramų viena ranka. Tiesiog yra dalykų, kurie per naktį nepadaromi, nes… na tiesiog nepadaromi ir tiek. Sutinkat? Taip ir su užsienio kalba. Na neišmoksi laisvai ir be klaidų kalbėti užsienio kalba nei per dvi savaites nei per mėnesį. Nei per du. Ypač jei, kaip dažniausiai ir būna, anksčiau nieko bendro su ta kalba neturėjote. (Nepainiokite su kalbos tobulinimu. Kalbame apie atvejus kuomet mokomasi nuo pradžių, arba beveik nuo pradžių). Kuomet ši problema susijungia kartu su pirma problema, gauname žiaurų savęs kankinimą. Maža to, kad mes įsitikinę, jog anglų, vokiečių ar kokia kita užsienio kalba sunki ir nemaloni, mes stengiamės ją į savo smegenis sugrūsti kuo greičiau ir kuo didesniais kiekiais. Na kokia sveiko žmogaus pasąmonė tai atlaikytų?

Neperseniausiai klausiau žymaus lektoriaus paskaitą apie laiko planavimą. Lektorius gavo klausimą – ką daryti, jei vadovaujuos visais jūsų patarimais, bet vistiek nesugebu atlikti visų darbo kalendoriuje surašytų darbų? Atsakymo paprastumas mane nustebino, kaip tikriausiai ir visus kitus. O skambėjo jis taip – liaukitės į savo darbo kalendorių rašyti tiek daug darbų. Ir viskas. Kai kurie dalykai tiesiog nepadaromi. Atmintis turi būti lavinama nuosekliai ir nuolatos. Jokios stebuklingos metodikos nepadės, jei jūsų tikslas bus save kankinti. Taigi, kai manęs klausia ką daryti, jei išbandžius visokias naujausias, geriausias, brangiausias ir visokias –iausias metodikas vistiek nepavyksta išmokti tūkstančio žodžių per parą, aš paprastai atsakau – o gal išbraukim iš to sąrašo, na tarkim kokius devynis šimtus devyniasdešimt žodžių. ATMINTIS TURI BŪTI LAVINAMA NUOSEKLIAI. Dieną iš dienos. Pasitelkiant įvairius atminties lavinimo metodus, apie kuriuos kalbėsime sekančiuose straipsniuose. Negalite tiesiog imti ir įsiminti didžiulio informacijos srauto per dieną, jei prieš tai dešimt metų nieko nesimokėte. Atmintis lavėja gana greitai, bet tam vistiek REIKIA LAIKO. Susitaikykit su tuo. Ir atsipalaiduokit.

Žinoma idealiausia, kuomet užsienio kalbos mokymuisi galite skirti metus, o dar geriau dvejus. Bet jei jau taip nutiko, kad turite mėnesį ar du – vis tiek nestresuokite. Atsipalaiduokite. Prisiminkite, nemalonius dalykus, bei perteklinius informacijos srautus organizmas kartu su jūsų pasąmone tiesiog atmetinėja norėdamas jus apsaugoti nuo streso. Nusiteikite, kad išmoksite tiek kiek galite, tokiu tempu kokiu galite, ir, kad visas procesas, nesvarbu kiek jis tetruktų, jums yra malonus.

Parengė Viktorija Gercmanienė

©mokslonamai.lt

Šaltiniai:

http://www.tha-engliscan-gesithas.org.uk

http://graecomuse.wordpress.com/2012/05/19/runic-scripts-elder-and-younger-futhark/

Senasis Futhark

Seniausias runų raštas, Senasis Futhark (Elder Futhark), pavadintas taip pagal pirmąsias šešias alfabeto runas: F, U, Th, A, R, ir K. Šis raštas buvo naudojamas Germanų tautų šiaurės vakarų Europoje nuo maždaug antro iki aštunto amžiaus po Kristaus. Jo pėdsakų buvo rasta ant tokių archeologinių artefaktų, kaip kaklo papuošalai, amuletai, įvairūs padargai, ginklai ir, žinoma, runų akmenys. Nuo maždaug 7 a. iš Senojo Futhark alfabeto pradėjo formuotis paprastesnis jo variantas, Vėlyvasis Futhark. kuris visiškai įsigaliojo Skandinavijoje aštuntame amžiuje. Kiek vėliau anglosaksai ir fryzai sukūrė savo variantą – Anglosaksiškąjį Futhorc, kuris, priešingai nei skandinaviškasis, buvo išplėstas Senojo Futhark variantas. Ir skandinaviškos, ir anglosaksiškos runos buvo naudojamos iki pat viduramžių, o štai Senasis Futhark pasiliko kažkur užmarštyje, kol nebuvo atrastas ir iššifruotas 1865–aisiais norvego Sophus Bugge.

Anglosaksiškasis „fuðorc“

Futhorc (fuðorc) yra runų rašto sistema naudota anglosaksų ir fryzų savo užrašams nuo maždaug 5 iki 9 amžiaus. Jau vien pavadinimas (futhorc), kuris šiek tiek savo forma skiriasi nuo įprastojo „futhark“, įrodo, jog šis raštas atsirado dėl fonetinių pokyčių kalbose, kurioms išreikšti jis buvo sukurtas. Šis alfabetas buvo pirmoji rašto sistema naudota senosios anglų kalbos periodu (Old English), kol jį galų gale išstūmė lotyniškasis.

Runų reikšmes žinojo toli gražu ne visi, buvo tikėta, jog jos turi magiškų galių. Kaip ir jų protėvis Futhark, taip ir anglosaksiškasis jo variantas buvo rastas ant įvairių archeologinių radinių: šukų, segių, ginklų, monetų, žaidimų figūrėlių, kremavimo urnų, kryžių ir karstų.

Iš pradžių, ir senoji anglų (Old English), ir senoji fryzų (Old Frisian) kalbos naudojo runų alfabetą, susidedantį iš 26 ženklų – dvejomis runomis daugiau nei turėjo originalusis Futhark. Du nauji ženklai buvo pridėti, kad atitiktų garsų pasikeitimus vakarų germanų kalbose. Nuo septinto amžiaus anglų runų alfabetas pradėjo dar labiau keistis, atsirado naujų ženklų. Manoma, jog iš viso angliškosios runos turėjo trisdešimt vieną ženklą. Dėl dar trijų ženklų mokslininkai nesutaria, manoma, jog jie galėjo būti sukurti vėliau, viduramžiais.

Vienas iš garsiausių anglosaksiškojo furthorc pavyzdžių yra Ruthwell kryžius (Ruthwell Cross), ant kurio yra 320 runos, kuriomis užrašytos poemos “The Dream of the Rood” dalys. Poemą galima rasti Verselli knygoje. Ne ką mažiau įdomūs yra Frank‘o (Frank‘s Casket) bei Šventojo Cuthbert‘o (St. Cuthbert‘s coffin) karstai.

Vėlyvasis Futhark

Vėlyvasis Futhark (Younger Futhark) nuo Senojo atsiskyrė maždaug 650–800 metais po Kr. Jis paprastai žinomas, kaip skandinaviškosios runos. Kaip jau minėta anksčiau, tai yra supaprastintas Senojo Futhark variantas. Skandinaviškų runų pėdsakų buvo atrasta visame Skandinavijos pusiasalyje bei vikingų aplankytose teritorijose. Manoma, jog šis alfabetas buvo sukurtas naudoti prekyboje ir užrašyti diplomatines sutartis.

Skandinaviškąjį alfabeto variantą sudarė tik šešiolika ženklų, kurie buvo naudojami maždaug nuo 9 iki 12 amžiaus. Alfabetas paremtas skirtingais garsais ir minimalios poros principu, kuomet žodžių ar frazių pora tarpusavyje skiriasi tik vienu fonologiniu elementu, pavyzdžiui, fonema. Pagrindinis Vėlyvojo Futhark požymis yra vengimas tą pačią runą rašyti du kartus iš eilės.

Vėlyvasis Futhark yra sudarytas iš dviejų raštų. Pirmasis (pirmoji eilutė paveikslėlyje) yra sudarytas iš ilgesnių linijų ir buvo naudojamas užrašams ant akmenų. Antrasis (antroji eilutė paveikslėlyje) yra sudarytas iš trumpesnių linijų ir buvo daugiau naudojamas kasdieniems reikmėms, privatiems ir oficialiems užrašams ant medienos. Pagrindinis pirmųjų ir antrųjų runų skirtumas yra tai, jog devynios iš antrųjų runų yra supaprastintas pirmųjų variantas.

Vėliau, viduramžiais, kaip ir galima spėti, skandinaviškasis Futhark išsirutuliojo į dar daugiau raštų.

Keletas Vėlyvesniojo Futhark pavyzdžių yra Kalleby runos akmuo, rastas Švedijos Buhuslan regione, bei Skåäng runos akmuo, taip pat kilęs iš Švedijos ir ant savęs talpinantis du užrašus – vieną skandinaviškuoju, kitą Senuoju Futhark.

1. Ispanų kalba turi 329-is milijonus gimtakalbių ir atsiduria antroje vietoje pasaulyje pagal tai, kiek šia kalba, kaip pirmąja, šneka žmonių. Ji šiek šiek lenkia anglų (328 milijonai), tačiau labai daug atsilieka nuo kinų kalbos (1.2 milijardo).

2. Ispanų kalba turi bent 3 milijonus gimtakalbių kiekvienoje iš 44 šalių, kas daro ją ketvirta labiausiai geografiškai paplitusia kalba pasaulyje po anglų (112 šalių),prancūzų (60) ir arabų (60).

3. Ispanų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, kurios kalbomis kalba daugiau nei trečdalis visos pasaulio populiacijos. Indoeuropiečių kalbų šeimai priklauso tokios kalbos, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, skandinavų kalbos, slavų kalbos ir didelė dalis kalbų, kuriomis kalbama Indijoje. Toliau ispanų gali būti klasifikuojama, kaip romanų kalba, kartu su prancūzų, portugalų, italų, katalonų ir rumunų.

4. Nors nėra ryškios ribos, nusakančios, kada dabartinėje šiaurės centrinėje Ispanijos dalyje naudojama lotynų kalba pasikeitė į ispanų, galima drąsiai sakyti, jog Kastilijos regiono kalba susiformavo iš dalies dėl Karaliaus Alfonso pastangų 13-ame amžiuje sunorminti kalbą oficialiam jos naudojimui. Kai Kristupas Kolumbas pasiekė vakarų pusrutulį 1492–ais metais, ispanų kalba jau buvo pasiekusi tokią ribą, kai jos sakytinis ir rašytinis variantas būtų lengvai suprantamas ir mūsų laikais.

5. Žmonėms, kurie ja šneka, ispanų yra žinoma, kaip español arba castellano (ispaniškas kastilų ekvivalentas). Naudojami pavadinimai skiriasi priklausomai nuo regiono arba, kartais, ir nuo politinio požiūrio.

6. Ispanų kalboje tarimas nuo rašybos mažai kuo skiriasi. Jei žinai, kaip rašomas vienas ar kitas žodis, dažniausiai žinosi ir kaip jis tariamas (nors atvirkštinis variantas nėra galimas). Pagrindinė šios taisyklės išimtis yra naujai į kalbą priimti skoliniai, kurie paprastai išlaiko savo originalią rašybą.

7. Karališkoji ispanų akademija, įkurta 18-ame amžiuje, yra plačiai žinoma, kaip standartinės ispanų kalbos priežiūros organas. Ji leidžia žodynus ir gramatikas. Nors akademijos sprendimai ir neturi teisinės galios, jais remiamasi tiek pačioje Ispanijoje, tiek Pietų Amerikoje. Viena iš kalbos reformų, kurią skatino akademija, buvo apverstų skyrybos ženklų – klaustuko ir šauktuko – naudojimas. Nepaisant to, jog kai kurios kitos kalbos irgi naudoja šiuos ženklus, jie vis tiek tapo ispanų kalbos atpažinimo orientyrais. Vienas iš tokių orientyrų yra ir ispanų bei keleto kitų kalbų vartojamas ñ, kuris sunormintas buvo jau 14 amžiuje.

8. Nors ispanų kalba atsirado Iberijos pusiasalio žemėse kaip lotynų kalbos palikuonė, šiais laikais daug daugiau žmonių šneka ja Pietų Amerikoje nei Europoje. Pietų Amerikoje ji paplito ispanų kolonizatorių dėka. Tarp ispanų kalbos Ispanijoje ir Pietų Amerikoje yra šiokių tokių žodyno, gramatikos ir tarties skirtumų, tačiau jie nėra tokie dideli, jog sukeltų komunikacijos problemų.

9. Po lotynų, didžiausią įtaką ispanų kalbai padarė arabų kalba. Šiuo metu didelį poveikį jai daro anglų kalba, iš kurios ispanų jau spėjo pasiskolinti šimtus žodžių, susijusių su technologijomis ir kultūra.

10. Ispanų ir anglų kalbos turi daug etimologiškai panašių žodžių, nes abi kalbos turi žodžių, atėjusių iš lotynų ir arabų kalbų. Didžiausi gramatiniai skirtumai tarp pradžioje paminėtų kalbų slypi ispanų žodžių giminių sistemoje, platesnio spektro veiksmažodžių asmenavime ir tariamosios nuosakos paplitime.

Taigi, visos problemos glūdi pasislėpusios mūsų galvose. Tikrai taip. Mūsiškėse. Ne bendramokslių, mokytojo, žmonos, vyro, kaimyno, vadovėlio autoriaus, bet mūsų pačių. Tą suvokti tiek pat svarbu kiek ir sunku. Svarbu, nes tik tai suvokę galėsime jas pašalinti. Juk ir alkoholikas gali pasveikti tik tuomet, kai pripažįsta, kad geria. Sunku, nes daugeliui žmonių sunku pripažinti, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą, paprasčiau, kuomet gali apkaltinti ką nors kitą. Pavyzdžiui kaimyną. Arba dėstytoją.

Taigi problema Nr. 1.

Norvegų kalba labai sunki. Šį punktą taip pavadinau todėl, kad dėstau norvegų kalbą. Jei jūs mokotės kitos kalbos, tarkim rusų, ispanų ar gal švedų, problemos esmė nuo to nesikeičia. Anglų, vokiečių, kinų ar dar kokią nors. Nesvarbu. Kiekvieną kartą susirinkus naujai grupei pradedančiųjų, paklausiu – gerbiamieji, ką žinote apie norvegų kalbą? Ir kiekvieną kartą tas pats šokiruojantis atsakymas – nieko. Išskyrus tai, kad norvegų kalba labai sunki. Taaaaip. Na kaip galima su tokia nuostata pradėti mokytis? Tiesa ta, kad norvegų kalba turi vieną lengviausių struktūrų. Nėra linksnių, visiškai nėra veiksmažodžių asmenavimo, laikų nedaug. Žodžiai panašūs į anglų ir vokiečių kalbų žodžius, o vieną iš šių kalbų paprastai suaugęs šiuolaikinis žmogus jau moka. Paradoksas, bet ispanų kalba, kurią absoliuti dauguma laiko labai lengva – turi vien veiksmažodžių tris skirtingas asmenuotes, nesuskaičiuojamą daugybę išimčių, o galūnės gali būti kabinamos ant kitų galūnių. Ir ispanų kalba, matote, lengva. O norvegų sunki.

Taigi, įteigę savo pasąmonei, kad kalba, kurią mes mokysimės yra be galo sunki, mes pradedame prievartauti save. Stengiamės greitai (o norvegų kalbą visiems, kaip taisyklė, reikia išmokti labai greitai) per prievartą, sukišti į save tai, kas mums yra labai sunku ir nemalonu. Kitaip tariant, iš esmės skriaudžiam patys save. Organizmas pradeda gintis ir jame prasideda atmetimo reakcijos. Mes savo pasąmonę jau nuteikėme, kad kalba, kurią mokysimės yra labai sunki ir nemaloni, ir tikimės, kad jinai su malonumu priims didžiulį srautą informacijos bei leis mums laisvai juo disponuoti.

Viena pagrindinių pasąmonės funkcijų yra saugoti mus nuo nemalonių prisiminimų bei įvairių neigiamų išgyvenimų. Jinai ir stengiasi, dirba savo darbą. Saugo mus nuo jums sunkios ir nemalonios informacijos – kitaip tariant, atmetinėja tai, ką taip stengiamės atsiminti. O mes stebimės – kaip čia yra, kad niekas galvoj neužsibūna?

Ką daryti? Visų pirma tinkamai nusiteikti ir pakartoti sau bent keletą kartų – norvegų kalba labai lengva, nuostabi, daininga ir be galo graži. Jaučiu didžiulį malonumą ją mokydamasis. Ir tuo patikėti.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt