Mitas nr. 5: Esate užsienietis, todėl visada turėsite užsienietišką akcentą

Šis mitas dažnai naudojamas norint atgrasinti mokinius nuo rimto fonetikos studijavimo. Tu neužaugai anglakalbėje šalyje, todėl kam vargintis taisyklingai tarti angliškas balses?

Tikrovė:

Tas faktas, jog dauguma užsieniečių turi užsienietišką akcentą, kai šneka ne savo gimtąja kalba, nereiškia, jog turite būti toks,  kaip jie. Daug komikų gali puikiai pamėgdžioti aktorių, politikų ir kitų žmonių šneką. Renee Zellweger galėjo puikiai pamėgdžioti britišką akcentą „Bridžitos Džouns dienoraštyje“, o juk ji yra iš pietinės JAV dalies.

Nėra jokios priežasties, kodėl jūs neturėtumėte šnekėti užsienio kalbos su puikiu, natūraliu akcentu. Jums reikės turėti talentą pamėgdžioti garsus (jei galite pamėgdžioti žmones savo gimtąja kalba, tai yra labai gerai), tačiau jei to talento ir neturite, natūralaus akcento galite siekti užsispyrimu ir technologijų pagalba. Pavyzdžiui, galite įrašyti savo balsą kompiuteriu ir lyginti jį su gimtakalbio tarimu. Šis būdas padeda užsienio kalbos mokiniams išgirsti, kur jų tarimas skiriasi nuo gimtakalbio asmens ir leidžia jiems palaipsniui daryti savo tarimą panašesnį į tos šalies.

Taip pat, jums dar reikės mokytis fonetikos. Visų pirma, susiraskite tos kalbos, kurią mokotės garsų įrašus, o tada sužinokite, kurie garsai naudojami kuriuose žodžiuose, klausydami kalbos ir skaitydami fonetines transkripcijas žodynuose.

Galbūt jūs iki galo ir negalėsite kalbėti taip, kad gimtakalbiai neatskirtų, jog esate užsienietis, tačiau tikėtina, jog įgysite aiškų, malonų tarimą, kuris privers gimtakalbius spėlioti, iš kokios šalies esate.

Mitas nr. 6: Jei nesimokėte užsienio kalbos, kol buvote vaikas, niekada negalėsite būti tos kalbos gramatikos įgudusiu vartotoju

Lenneberg’as pasiūlė, jog pirmoji kalba turi būti išmokta iki brendimo laikotarpio (maždaug iki 12-kos metų). Po šio laikotarpio, jis teigė, jog neurologiniai pasikeitimai smegenyse padaro neįmanoma visiškai išmokti kalbą. Šią hipotezę jis patvirtino pavyzdžiu: vaikai, kurie buvo izoliuoti nuo kitų ir neturėjo jokio kontakto su savo pirmąja kalba iki pat brendimo laikotarpio pabaigos. Tokie vaikai darė paprastas gramatikos klaidas, nesvarbu kiek laiko jie praleido bandydami išmokti kalbą.

Kritinio amžiaus hipotezė buvo vėliau pritaikyta užsienio kalbos mokymuisi, iš kur kilo tokie teiginiai, kaip „Jei neišmoksi užsienio kalbos prieš brendimą, visada turėsi problemų su kai kuriomis gramatikos dalimis“. Ši hipotezė priverčia besimokančiuosius kalbų interpretuoti savo klaidas, kaip slypinčias neurologijoje, ir atgraso juos toliau tobulinti savo žinias.

Tikrovė:

Gramatikos mokėjimas labiau susijęs su tuo, kiek įdirbio įdedi ją mokydamasis, o ne kaip anksti pradėjai jos mokytis.

Pavyzdys: Michal Ryszard Wojcik gimė Lenkijoje ir anglų kalbos pamokas pradėjo lankyti būdamas šešių metų. Nepaisant jauno amžiaus, kuris teoriškai turėjo įgalinti vaiką mokytis kalbos labai greitai, vaikas neišmoko kalbos. Po devynių metų pamokų lankymo jo gramatikos žinios buvo labai ribotos ir jis darė daug gramatinių klaidų. Pagaliau, penkiolikos metų, jis nusprendė anglų kalbos mokymosi imtis rimtai – skaityti knygas, naudotis žodynais, įvairiomis technologijomis ir pan. Daugelio lingvistų nuomone, šis žmogus buvo jau praėjęs kritinį amžių, tačiau jis progresavo puikiai – mokėsi greičiau nei būdamas vaikas. Per du-tris metus jis išmoko naudoti gramatiką, tarimą ir žodyną beveik kaip gimtakalbis.

Šiandien jo anglų kalba yra beveik tokia pat gera, kaip gimtakalbio. Jo rašymas yra natūralus ir beveik be klaidų. Po kelių dienų šnekėjimo, jo akcentas pasidaro neatskiriamas nuo amerikiečio. Kai Michal nukeliavo į Kaliforniją, jis susipažino su žmonėmis, kurie negalėjo patikėti, jog jis negimė Amerikoje, kol neparodė jiems savo lenkiško paso.

Kartais Michal daro klaidas, tačiau tai jo neerzina, nes jis turi priežasčių tikėti, jog jos išnykstų greitai, jei šnekėtų angliškai kasdien. Remiantis jo patirtimi, galima teigti, jog niekas nėra per senas išmokti kalbą.

Mitas nr. 3: Nieko tokio, jei darote klaidas

Jei mokinys kalbos mokymosi užsiėmimuose nenori šnekėti, mokytojai dažniausiai pagalvoja, jog jis tiesiog drovus ir stengsis jį padrąsinti (kartais net vers) šnekėti. Mokytojas pasakys mokiniui: „Šnekėk ir nesijaudink dėl klaidų“. Šiaip ar taip, šnekėjimas juk svarbesnis už klaidas, ar ne?

Tikrovė:

Klaidos nėra nekenksmingos. Kiekvieną kartą jums pasakius frazę netaisyklingai užsienio kalba, jūs padidinate tikimybę, kad ir vėl tą pačią frazę ištarsite blogai. Todėl, jei šnekate su klaidomis, galite labai lengvai išmokyti save netaisyklingos gramatikos.

Daug žmonių mano, jog svarbiau mokytis sklandaus šnekėjimo nei gerinti taisyklingumą. Jei seksite šiuo keliu, po kiek laiko suvoksite, jog galbūt šnekate labai lengvai, tačiau ta kalba, kurią jūs gaminate yra tik jūsų versija, o ne taisyklinga kalba, kurią naudoja gimtakalbiai. Kitaip tariant, galite išmokti šnekėti sklandžiai netaisyklinga kalba.

Galbūt tokia padėtis yra geresnė nei nešnekėjimas, tačiau, kai netaisyklinga gramatika įstringa jums į galvą, sunku ją pakeisti taisyklinga ir toliau tobulėti. Jei šnekėjote tokiomis frazėmis, kaip „He go away“ pastaruosius du metus, nėra lengva staiga pradėti sakyti „He went away“.

Pagrindinė mintis yra ta, jog sunku perbėgti nuo „sklandumo su klaidomis“ iki „sklandumo be klaidų“. Daug lengviau yra pradėti nuo taisyklingos gramatikos ir žodyno, o vėliau tobulinti savo greitį, kad pasiektumėte „sklandumą be klaidų“.

Išvados

Daryti klaidas nėra gerai, jei jūsų tikslas yra išmokti šnekėti sklandžiai ir taisyklingai.

Jei esate žmogus, kuris negali nedaryti klaidų kas antrame sakinyje, jums nereikėtų dar šnekėti. Net jeigu turite mokytoją, kuris taisys kiekvieną jūsų klaidą, negalėsite atsiminti tokio didelio masto pataisymų ir vis tiek darysite tas pačias klaidas. Geriau susitelkite ties skaitymu ir klausymu, nesvarbu, ką mokytojas sakytų.

Jei nusprendžiate šnekėti, darykite tai atsargiai, naudodami frazes, kurias jūs tikrai žinote esant teisingomis.

Mitas nr. 4: Kaip pradedantysis mokytis užsienio kalbos, jūs neišvengsite klaidų

Šis mitas naudojamas, kaip mito „Nieko tokio, jei darote klaidas“ pateisinimas. Manoma, jog klaidos yra svarbi mokymosi dalis, todėl neverta stengtis jų išvengti.

Tikrovė:

Nors ir negalite visiškai išvengti klaidų, galite šnekėti ir rašyti su labai mažai klaidų, net jei ir esate pradedantysis.

Atsakymas yra tiesiog praplėsti žinias prieš siekiant rezultatų. Kitaip tariant, reikia kažką „įdėti“, kad galėtumėte „išimti“. Jei seksite geru pavyzdžiu (tai yra, dėliosite sakinius iš taisyklingų frazių ir struktūrų, kurias matėte knygose ar išgirdote iš gimtakalbių) ir vengsite tokių frazių, kurios nežinia ar teisingos, beveik nedarysite klaidų.

Štai, ką tai reiškia:

• Neturėtumėte praverti burnos, kol nepamatysite ar neišgirsite pakankamai taisyklingų sakinių, pagal kuriuos galėsite kurti savuosius. Jei negalite nedaryti klaidų, susitelkite ties skaitymu ir klausymu.
• Konsultuokitės su žodynais ir internetu prieš formuojant sakinius, kad užtikrintumėte, jog jie taisyklingi.
• Jei visiškai nesate tikri ir negalite patikrinti ar tai, ką jūs sakote ar rašote yra taisyklinga, geriau iš vis to nesakykite ar nerašykite. Kitaip jūs netyčia galite išmokyti save netaisyklingą frazę.
• Kai skaitote ar klausotės, stenkitės atkreipti dėmesį į tokias detales, kaip žodžių tvarka, artikeliai, prielinksniai ir laikai. Lyginkite sakinius užsienio kalboje su atitinkamais sakiniais jūsų kalboje. Pastebėkite, kaip jie skiriasi. Tai padės jums suvokti, kurios jūsų konstruojamo sakinio dalys gali būti netaisyklingos.

Aukščiau išvardinti būdai padės jums išvengti blogų įpročių, kuriuos vėliau labai sunku pašalinti. Jei esate pakankamai atidus ir kantrus, galite mokytis darydami vos keletą klaidų ir palaipsniui įgyti gebėjimą naudoti vis daugiau ir daugiau frazių, kurių taisyklingumu esate įsitikinęs, kol galų gale užsienio kalba galėsite išreikšti ką tik norite, kartu taisyklingai ir sklandžiai.

www.mokslonamai.lt

Mitas nr. 2: Geriausias būdas išmokti kalbą – nuolat ja šnekėti

Tai turbūt dažniausiai duodamas patarimas norintiems išmokti kalbą. Girdėsite jį iš mokytojų, žmonių, kurie prižiūri mokymosi tinklalapius, ir žmonių įvairiuose interneto forumuose.

Daugelis kalbų mokytojų stengiasi jus prakalbinti kuo galima anksčiau ir kiek galima daugiau. Jie tiki, jog per užsiėmimus jie turi tylėti, o mokiniai turi galimybę šnekėti.

Tikrovė:

Kalbėjimas yra pamėgdžiojimas. Kai šnekate gimtąja kalba, nesugalvojate savo gramatikos, žodyno ir tarimo, o naudojate tą pačią gramatiką, žodyną ir tarimą, kaip ir žmonės aplink jus. Panašiai yra, kai bandote šnekėti užsienio kalba: jūsų tikslas yra pamėgdžioti gimtakalbių naudojamą gramatiką, žodyną ir tarimą, kad ir jūs šnekėtume taip taisyklingai ir natūraliai, kaip jie.

Pakankamai akivaizdu, jog norėdami šnekėti taip, kaip gimtakalbiai, turite įsiklausyti į tai, ką jie sako, ir gerai įsižiūrėti į jų rašomą tekstą. Kai taip darote, išmokstate naujus žodžius ir gramatines struktūras, kurias vėliau galite naudoti išreikšti savo mintims. To rezultatas: tampa vis lengviau ir lengviau dėlioti sakinius užsienio kalba.

Jei tik seksite populiariu patarimu ir susitelksite ties šnekėjimu, bet pamiršite klausymą ir skaitymą, išmoksite keletą naujų žodžių ir gramatinių struktūrų ir, galų gale, kaip daugelis besimokančių užsienio kalbą, nepadarysite jokio progreso be tų kelių žodžių ir gramatikos. Jums visada bus sunku išreikšti savo mintis užsienio kalba.

Kalbėjimo nauda

Jei šnekėjimas ir neduoda naudos jūsų žodynui ir gramatikai, jis turi savų pliusų.

• Šnekėjimas padeda šnekėti sklandžiau. Jums šnekant, jūsų žinios apie gramatiką, žodyną ir tarimą juda iš jūsų lėtosios atminties į greitąją. Žinoma, pirmiausia reikia kažką turėti toje lėtoje atmintyje, jei norite, kad kažkas iš jos judėtų.
• Šnekėjimas užsienio kalba yra įdomi ir jaudinanti veikla, ir motyvuoja jus toliau mokytis.
• Šnekėjimas padeda jums parodyti spragas žodyne ir gramatikoje.

Ką turite daryti

• Jei nežinote, kaip pradėti sakinį net po ilgo galvojimo,
• Jei sustojate vidury sakinio ir negalite tęsti toliau, nes nežinote kokio nors žodžio,
• Jei sukuriate keistai skambančius sakinius, nes nežinote, kaip pasakyti kažką, kad skambėtų natūraliai,
• Jei dažnai darote klaidas ir jų nepastebite,

…jums reikia daugiau gramatikos ir žodyno žinių, o ne daugiau kalbėjimo. Tokios problemos parodo, jog jūs tiesiog nežinote, kaip išsireikšti ta kalba, kurią mokotės, ir turite stebėti, kaip gimtakalbiai reiškia tas pačias mintis. Kalbėjimas nepadės pagilinti žodyno ir gramatikos žinių. Tiesą pasakius, jis gali viską net pabloginti.

Iš pradžių turėtume visą savo laiką leisti skaitant ir klausantis (kad įgytumėte pagrindinį žodyną ir gramatiką), kol galėsite parašyti keletą paprastų, bet šimtu procentų teisingų, sakinių. Pavyzdžiui, galite pradėti rašydami el.laišką kažkam, kas šneka ta kalba. Nesvarbu, kiek laiko užtruksite jį rašydami. Galite užtrukti net ir dvi valandas, jei tik turite kantrybės. Tuo pačiu metu, mokykitės tos kalbos fonetiką, bandykite tarti garsus, ir išmokite žodžių tarimą.

Po to ir toliau tęskite gramatikos ir žodyno mokymąsi bei rašymą, kol galėsite sukurti paprastus sakinius be žodynėlio ar interneto pagalbos. Tik tada pradėkite kalbėti, tačiau lėtai ir atsargiai. Nepamirškite ir toliau skaityti bei klausytis, nes tai, ką išmoksite, yra vienintelis būdas plėsti žodyną ir gramatiką.

Kas nutinka kalbų mokymo užsiėmimuose

Labai gaila, tačiau žodyno ir gramatikos žinių plėtimas per pastaruosius keletą metų buvo nepakankamai vertinamas. Anglų kalbos mokymosi per šnekėjimą monopolis reiškia, jog mokiniai turi šnekėti užsiėmimuose ir rašyti gana sudėtingus rašinius beveik nuo pirmos pamokos, net jei jie neturi beveik jokio šanso įsisavinti gramatiką ir žodyną. Tipiškas mokytojas reikalauja iš savo mokinių rezultatų, tačiau nedaro nieko, kad užtikrintų, jog jie turi iš ko tuos rezultatus paruošti. Kelios valandos anglų kalbos kursuose, kur mokytojas stengiasi šnekėti kiek galima mažiau, nėra pakankama.

Mitas nr. 1: Geriausias būdas išmokti užsienio kalbą yra aplankyti tą užsienio šalį, kurios kalbą mokotės

Daug žmonių galvoja, jog esant užsienio šalyje labai greitai galima išmokti tos šalies kalbą. Turbūt labiausiai įtikėję šiuo mitu yra europiečiai, kurie sumoka daugybę pinigų, leisdami savo vaikus į kalbų mokyklas Anglijoje, tikėdamiesi, jog jie sugrįš su nepriekaištingomis anglų kalbos žiniomis.

Tikrovė:

Dauguma imigrantų Amerikoje nešneka angliškai labai gerai net jei pragyveno ten 20 metų. Daugelis jų kartoja elementarias klaidas nuolat, pavyzdžiui sako “He make tea?” vietoj to, jog sakytų “Did he make tea?” arba sako “I help you” vietoj “I will help you”. Dažniausiai jie šneka su gana stipriu akcentu, kuris leidžia kitiems juos atpažinti, kaip azijiečius, pietų amerikiečius, rusus ir pan.

Tai, kad imigrantai nepaiso gramatikos ir tarimo slypi tame, jog niekas jų nespaudžia. Kiti žmonės juos supranta, nesvarbu kiek klaidų jie bedarytų, ir yra per daug mandagūs, kad tas klaidas taisytų.

Šis pavyzdys apie imigrantus Amerikoje atskleidžia gana šokiruojančią tiesą: gyvenimas kitoje šalyje neturi nieko bendro su geru tos šalies kalbos mokėjimu. Niekas neverčia mokytis taisyklingos gramatikos, gero tarimo arba plėsti žodyno, todėl, kad kasdieniniame gyvenime galima apsieiti ir be jų. Pavyzdžiui, galima praleisti visus artikelius šnekant angliškai (“Give me apple”, “Watch is not good”) ir vis tiek galėti apsipirkti Amerikoje ar Britanijoje be didelių sunkumų.

Buvimas užsienio šalyje priverčia jus išmokti tik tai, kas būtina išgyvenimui – gebėjimą suvokti kasdienę kalbą ir šnekėti bendriausiomis frazėmis, kurios leistų užsisakyti picą bei bendrauti su kolegomis darbe ar universitete. Visa kita lieka jums patiems – jūsų motyvacija ir gebėjimas mokytis. Tai reiškia, jog kiekvienas tik pradėjęs mokytis užsienio kalbos, kad ir kokioje jis valstybėje gyventų, nėra prastesnis už tą, kuris gyvena toje valstybėje, kurios kalbą mokosi.

Taip pat, buvimas užsienio šalyje gali priversti kalbėti netaisyklingais sakiniais, todėl, kad reikia šnekėti, nesvarbu – daroma daug klaidų ar ne. Negalima tiesiog nuspręsti, kad trumpam nešnekėsite su žmonėmis ir susitelksite ties pratimais (kurie padėtų jums išmokti taisyklingą gramatiką geriau nei šnekėjimas, nes nebūtų skubos ieškoti teisingų frazių variantų). Taigi kitoje šalyje nėra kito kelio, tik šnekėti.

Darydami klaidas, jūs tarsi pateisinate blogus įpročius, o po keleto metų naudojimo tokių sakinių, kaip “He make tea?”, yra labai sunku pradėti kalbėti taisyklingai. Svarbu žinoti, jog gimtakalbiai netaisys jūsų klaidų. Vietoj to, jie bus mandagūs ir bandys jus suprasti, nesvarbu – jūsų gramatika bloga ar gera.

Išvados

Nors ir atrodo, jog kelionė į užsienį bus raktas į jūsų sėkmę mokantis užsienio kalbos, tai nėra tiesa. Be pakankamos motyvacijos jūs išmoksite labai mažai ir galbūt šnekėsite pakankamai suprantamai, tačiau darysite daug klaidų. Kita vertus, jeigu esate pakankamai motyvuotas, galite susikurti užsienio šalies atmosferą neišėjus iš namų. Tereikia žiūrėti užsienietiškas televizijos programas ir naršyti internete. Tokia aplinka daug saugesnė, nes nejausite prievartos šnekėti ir pateisinti savo klaidas. Vietoj to, mokymuisi galėsite skirti tiek laiko, kiek patys norėsite, ir galėsite sutelkti dėmesį į tarimą, asmeninį indėlį ir rašymą, o ne pradėti iš karto kalbėti.

Išvykimo į užsienį privalumai:

• bendravimas su gimtakalbiais (tiesa, galima susirasti tos kalbos gimtakalbių ir savo šalyje arba galima kalbėti su žmogumi, kuris irgi mokosi tą kalbą)
• galimybė patobulinti savo klausymosi įgūdžius (bandymas suprasti anglų televizijos programas ir filmus nėra tas pats, kas suprasti paauglį parduotuvės pardavėją Frederike, Merilendo valstijoje)
• galimybė išmokti kasdienės kalbos žodžius, kurių nėra dažnai vartojami televizijoje arba filmuose, pavyzdžiui Kleenex, ATM, carpool, parking space, detergent, deli, cereal.

Apgalvojus viską, užsienio kalbos mokymąsis savo šalyje yra saugesnis (ir pigesnis) būdas nei vykimas į užsienį, jeigu tik esate pakankamai motyvuotas ir galite surasti galimybių šnekėti ta kalba, kurią mokotės. Kai išmoksite kalbėti ta kalba nepriekaištingai, galėsite keliauti į užsienį dar labiau patobulinti savo klausymo įgūdžių ir praplėsti žodyną tais žodžiais, kuriuos naudoja gimtakalbiai.

Senoji skandinavų kalba (Old Norse) gali būti vadinama „vikingų kalba“. Pačioje senojoje skandinavų kalboje egzistuojantis žodis víkingr, randamas ir kitose kalbose, pavyzdžiui senojoje anglų (Old English) wicing, kur jis nurodo į jūromis plaukiojančius plėšikus, apgulusius jų krantus, yra pagrindas dabartinėms žodžio konotacijoms. Nuo 8 a. po Kr. pradžios didelė dalis vakarų Europos kentėjo nuo periodiškai pasikartojančių šių šiauriečių plėšikų puldinėjimų. Tai, jog jie išniekindavo tokias šventas vietas, kaip krikščionių vienuolynai, suformavo nuomonę, jog vikingai yra nuožmūs, įstatymui nepaklūstantys laukiniai.

Tačiau tuo pasakojimas nesibaigia. Nors šiauriečiai, kurie dalyvavo puolimuose ir buvo žiaurūs kariai, plėšikaujantys iš, dažniausiai, apsiginti negalinčių žmonių, jie nesuformavo visos senąja skandinavų kalba šnekančios kultūros. Ne kiekvienas šios kalbos vartotojas buvo vadinamas víkingr. Dažnai šis terminas buvo naudojamas turint omeny laisvąjį verslininką, o ne nuožmų piratą. Archeologiniai tyrimai rodo, jog ta dalis skandinavų, kurie nedalyvavo plėšikiškuose reiduose kituose kraštuose, buvo gana sėslūs žmonės, užsiimantys prekyba ir mainais. Manoma, jog noras surasti naujus prekybos ir mainų kelius paskatino skandinavus įsibrauti į rytų Europą. Tai padėjo pamatus vystytis kultūroms, paminėtoms seniausiuose rusiškuose dokumentuose. Skandinavai klestėjo, gyvendami šalia mainų kelių. Ypač turtingi buvo Gotlando gyventojai. Gotlando gyventojai ir patys saugojosi nuo piratų puldinėjimų. Tai galima spręsti iš jų lobių, kuriuos archeologai rado sąmoningai užkastus prie medžių šaknų arba šalia didelių akmenų.

Žinoma, svarbiausia detalės dalis, reikalinga sudėlioti skandinavų kultūrą į vieną didelį paveikslą, yra literatūra, parašyta senąja skandinavų kalba. Skandinavų literatūra didelės apimties, sagos dažniausiai pasakoja apie drąsų vikingą ir jo žygdarbius. Jos pastato ant pjedestalo vyriškas vertybes, liaupsina ginkluotas kovas ir giria neapgalvotą ir chuliganišką elgesį. Tiesa, dauguma šių sagų parašytos praėjus geram šimtmečiui po to, kai vikingų puldinėjimai nustojo būti pagrindiniu rūpesčiu kitiems Europos gyventojams. Nors daugelio sagų rašymo stilius yra sausas, reikia turėti omeny, jog jos buvo rašomos aukštuomenei, kuri dažniausiai yra susirūpinusi politinėmis intrigomis ir literatūriniais hobiams, o ne plėšikavimu. Nėra aišku, kiek herojiškų veiksmų sagose gali būti priskirtų tikriems istoriniams faktams, o kiek — autorių polinkiui viską idealizuoti. Kitaip yra su poezija – jos randama rašytos ir vikingų reidų periodu. Galima spėti, jog sagos dažnai vaizduoja žymius karžygius vienu metu su žymiais poetais. Tiesą pasakius, skandinavų poezija yra techniškai ir metaforiškai sudėtingesnė nei ta, kuri sukurta tuo pačiu laikmečiu kitose Europos vietose.

Lingvistinė geneologija

Lingvistinė senosios skandinavų kalbos geneologija prasideda indoeuropiečių prokalbės paplitimu. Schematiškai galime įsivaizduoti, jog bendruomenė, kuri vėliau pradėjo kalbėti germanų kalba, buvo žmonės, šnekantys tam tikru indoeuropiečių prokalbės dialektu.  Kai jų kalbinė bendruomenė pradėjo pakankamai skirtis nuo kitų indoeuropiečių prokalbės vartotojų, jų dialektas pradėjo savarankiškai vystytis į naują kalbą, kurią mes žinome, kaip paprastąją germanų (Common Germanic) arba germanų prokalbę (Proto-Germanic). Toks pat procesas tol kartojosi, kol atskiros grupės germanų prokalbės vartotojų atsiskyrė viena nuo kitos migracijos periodu. Prasidedant pokrikščioniškajai epochai, germanų prokalbė skilo į tris dialektus: rytų, vakarų ir šiaurės germanų. Iš vakarų germanų dialekto išsivystė senoji anglų, senoji fryzų, senoji vokiečių aukštaičių ir senoji saksų kalbos. Iš šiaurės germanų išsivystė skandinavų kalbos, tarp jų ir seniausius rašytinius šaltinius turinti senoji skandinavų kalba. Iš rytų germanų dialekto išliko rašytiniai šaltiniai tik gotų kalba, kuri neturi jokių palikuonių ir yra laikoma mirusia.

Šitoks trišalis pasidalijimas per daug supaprastina situaciją. Manoma, jog egzistavo susiliejimai tarp skirtingų dialektų atšakų, todėl sunku nustatyti ankstyviausią pasiskirstymą ir vėliau vykusį atsiskyrimą. Pavyzdžiui, senoji skandinavų ir gotų kalbos rodo bendrą inovaciją tarp germanų kalbų. Jose vidurinėje žodžio pozicijoje esantys „jj“ ir „ww“ suskardėja. Gotų kalboje jie tampa „ddj“ ir „ggw“, o senojoje skandinavų – „ggj“ ir „ggw“. Taip pat, abi kalbos išsaugojo –t, kaip žymiklį tiesioginės nuosakos būtojo laiko vienaskaitos antrajam asmeniui. Tai gali reikšti artimą giminystės ryšį tarp rytų ir šiaurės germanų atšakų.

Kita vertus, senoji skandinavų kalba turi panašumų ir su vakarų germanų kalbomis. Senojoje skandinavų ir vakarų germanų kalbose abi -dōm ir -skapi yra naudojamos, kaip galūnės abstraktiems daiktavardžiams kurti, o gotų kalboje šios morfemos naudojamos šaknyje. Taip pat, senoji skandinavų ir vakarų germanų kalbos rodo umliauto (kalbos garsų pakitimas, kai balsis ištariamas panašiai į šalia esantį balsį arba pusbalsį) paplitimą, kurio nėra gotų kalboje. Gotų kalboje pradžioje esantis fl- keičiasi į þl-, ko nėra nei šiaurės, nei vakarų germanų kalbose, o dvigubi veiksmažodžiai, nors ir pakankamai naudojami gotų, tačiau beveik visiškai atskirti senojoje skandinavų ir vakarų germanų kalbose.

Taigi, paprastas geneologinio medžio modelis, sukurtas remiantis manomu lingvistiniu išsiskaidymu yra silpna ir kartais klaidinanti germanų kalbų apžvalga. Gali būti, jog artimi ryšiai tarp kalbinių bendruomenių išgyveno migracijos periodus, o santykinis literatūrinių tradicijų vienodumas slepia painesnį bendros kalbos tinklą.

Kilmė ir geografinė padėtis

Naujausi tyrinėjimai kildina germanų prokalbės vartotojus iš regiono, kuriame dabar yra Danija ir pietinė Švedija. Nors archeologiniai tyrinėjimai rodo, jog ta teritorija buvo apgyvendinta dar 10 tūkstančių metų prieš Kristų, germanų pasirodymas dažniausiai siejamas su „Karo kirvio kultūra“. Tai žmonės, kurie užgrobė šį regioną maždaug trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. Atrodo, jog žmonės, galėję kalbėti šiaurės germanų kalba, anksčiausioje germanų tautų migravimo fazėje nenukeliavo nuo šios teritorijos toli. Egzistuoja bendras sutarimas, jog skandinaviškai šnekančiųjų lokusas kūrėsi maždaug toje pačioje teritorijoje prieš pat jiems įžengiant į platesnį Europos istorijos etapą.

Negalima teigti, jog šiaurės germanų tautos buvo visiškai sėslios. Nėra aišku kokia buvo kontakto tarp trijų pagrindinių germanų atšakų prigimtis šiame regione, tačiau matyti iš diskusijos apie jų geneologiją, jog nors germanų prokalbė ir pasidalijo į tris dalis, kalbiniai savitarpio santykiai tarp jų neišnyko. Jei šie santykiai atspindi artimą ryšį, tuomet germanų tautų judėjimas šioje teritorijoje nuolat keitėsi, o sėslus gyvenimas labiau buvo išimtis nei norma.

Apgyvendintų teritorijų klausimas tampa šiek tiek lengvesnis po to, kai senosios skandinavų kalbos vartotojai pradeda migruoti iš dabartinės Danijos ir Švedijos teritorijos, nes jų žygiai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose jų pačių arba žmonių iš kitų Europos vietų. Kai kurie iš migruojančiųjų keliavo tolyn į šiaurę, dabartinę Norvegiją, kiti į vakarus Orknio ir Šetlando salų link, treti pasiekė šiaurinį Prancūzijos krantą. Tiems, kurie keliavo iki salų, nebuvo sunku pasiekti Islandiją, vėliau ir Grenlandiją bei Šiaurės Ameriką. Šis ilgas migracijos periodas padarė ilgalaikį poveikį šiauriniam Anglijos regionui. Kelionės į skirtingą pusę nuvedė skandinavus palei rytų Europos upes į vakarų Rusiją ir netgi Bizantijos imperiją.

Verta paminėti, jog senoji skandinavų kalba yra terminas, kuris nenaudojamas kalbant apie vieną kalbą, tačiau yra platus vienas į kitą panašių dialektų rinkinys. Senoji skandinavų kalba yra apibendrinamasis terminas, kuris savyje talpina senąją islanų, senąją norvegų, senąją švedų, senąją danų ir senąją gotlandų, nors kartais šis terminas naudojamas, kaip sinonimas senajai islandų, nes didžioji dauguma rašytinių šaltinių yra būtent iš šio regiono.

Rašytiniai šaltiniai

Seniausi skandinavų rašytiniai šaltiniai yra runų užrašai. Jų rasta net iš 2 a. pr. Kr. laikotarpio. Didžioji jų dalis yra užrašai ant akmens arba ant asmeninių daiktų – segių arba kardų. Daugiausiai tokių užrašų buvo rasta Danijoje ir Švedijoje. Užrašai parašyti dialektu, kuris yra senesnis nei senoji skandinavų kalba.

Didžioji dalis dokumentų senąja skandinavų kalba atėję iš Islandijos. Iš šių literatūrinių paminklų, edų poezija yra seniausia. Daugiausiai jos išsaugota viename rankraštyje, kuriame parašytos kelios poemos. Pagrindinės poemų temos yra dievai ir mitologinės ištakos arba herojai iš senesnių laikų.

Kitas svarbus senosios skandinavų kalbos literatūros žanras yra skaldų poezija. Ji yra apgalvotai sudėta poezijos forma, turinti gilias tradicijas. Manoma, jog ji buvusi liaupsinimo poezija, siekusi išaukštinti vertybes ir apdainuoti žymius karalių ir kitų globėjų žygius. Daug knygų rašo, jog skaldų poemos buvo sukurtos ekspromtu. Tai daro įspūdį, turint omeny šio žanro sudėtingumą. Poetinės formos skyrėsi, kiekviena individuali forma buvo griežtai sudėta. Tiesioginiai teiginiai buvo vengiami. Vietoj to, žmonės ir daiktai buvo minimi naudojant įmantrias perifrazes, žinomas, kaip „kennings“. Toks painus buvo šis stilius ir tokią seną tradiciją jis turėjo, jog Snorri Sturluson sukūrė darbą, dedikuotą šiam dalykui. Jo „Edų proza“ yra istorijų kolekcija, kuriose pasakojama apie mitus dažnai minimus skaldų poezijoje. Taip pat jo darbe jis kalba apie mechaniškąją skaldų poezijos pusę, pateikdamas įvairaus stiliaus metro pavyzdžių.

Istoriniais tyrimais užsiėmė ir islandų literatūros talentai. Vienas tokių buvo Ari Þorgilsson, kuris sudarė gyvenviečių įsikūrinimo istoriją Islandijoje. Originali versija jo knygos Íslendigabók (Islandų knyga) yra dingusi, tačiau trumpesnė versija, sukurta kiek vėliau, yra išlikusi iki dabar.

Didelė dalis islandų literatūros yra sagos. Saga yra prozos kūrinys, parašytas vieno rašytojo ir skirtas skaityti savo malonumui. Didžioji dalis sagų sukasi aplink kokį nors istorinį žmogų ar žmonių grupę. Jų tikslas yra istoriškai tiksliai aprašyti įvykius. Tačiau tai tik labai bendra struktūra, kurią naudojant buvo kuriamas įmantrus ir išpuoselėtas pasakojimo menas. Sagos pasakoja istorijas apie Norvegijos karalius, pirmuosius gyventojus Islandijoje, Snorri’o šeimą ir apie legendinius personažus. Tipinės sagų temos yra nesutarimai tarp šeimų ir keršto žygiai.

www.mokslonamai.lt