Niekada negalvojau, kad ta diena ateis taip greitai. Darbe stengiausi elgtis įprastai, tačiau galvoje ūžė šaršalas, o tramdomos emocijos beldėsi ir maištavo, bandydamos pramušti išorinę ramybės kaukę. Buvo sunku susikaupti. Maištininkės tiesiog užpildė mane visą, nepalikdamos jokios tuštumos, kurioje galėtų įsikurti šios dienos užduotys. Reikėjo kažko daugiau, nei vien tik žvėriško susikaupimo savaitės darbams užbaigti ir kitos savaitės planui sudaryti.

Pietavom su kolegomis ten pat, kur keliaujame kiekvieną penktadienį, taip pažymėdami dar vienos darbo savaitės pabaigą. Maistas, neabejoju, buvo puikus kaip visada, tačiau tąkart aš jo skonio nejaučiau. Įprastas vanduo kitomis aplinkybėmis būtų lyg skonių fontano šaltinis, lyginant su to meto mano skonio receptorių nejautrumu.