Niekada negalvojau, kad ta diena ateis taip greitai. Darbe stengiausi elgtis įprastai, tačiau galvoje ūžė šaršalas, o tramdomos emocijos beldėsi ir maištavo, bandydamos pramušti išorinę ramybės kaukę. Buvo sunku susikaupti. Maištininkės tiesiog užpildė mane visą, nepalikdamos jokios tuštumos, kurioje galėtų įsikurti šios dienos užduotys. Reikėjo kažko daugiau, nei vien tik žvėriško susikaupimo savaitės darbams užbaigti ir kitos savaitės planui sudaryti.
Pietavom su kolegomis ten pat, kur keliaujame kiekvieną penktadienį, taip pažymėdami dar vienos darbo savaitės pabaigą. Maistas, neabejoju, buvo puikus kaip visada, tačiau tąkart aš jo skonio nejaučiau. Įprastas vanduo kitomis aplinkybėmis būtų lyg skonių fontano šaltinis, lyginant su to meto mano skonio receptorių nejautrumu.„Ištvėręs“ trumpesnę darbo dieną (ačiū sutaupomoms pietų pertraukų minutėms), vairavau namo „autopilotu“, nieko nematydamas ir neanalizuodamas. Tarsi plaukčiau valtimi vienui vienas. Tarsi irčiausi rūke, skrosdamas plyną nematomą vandens veidrodį.
Net tos dienos kepinanti saulė ir jos karštis išskydo tame rūko jausme. Tapo vėsiau ir gaiviau jau dabar ir čia. Ne, ne čia. Gaiviau ten. Ten kur važiuoju. Kur artėju su kiekvienu vairo judesiu, kiekvienu pedalo spustelėjimu.
Neišnirdamas iš savo susikurto rūko pralėkiau pro galų gale duris atvėrusį, sako, vienintelį ant visos Lt, vandens baseiną su visus ne lietuviškus reikalavimus atitinkančiais plaukimo takeliais. Šiandien jis man nesvarbus, nors dar prieš kelis mėnesius mėgavausi mintimi, kad šio baseino lankytoju tikrai tapsiu.
Dabar lekiu ten, kur svarbiau, geriau ir kur mano. Net niekingas kamštis prie sankryžos, kurioje, atrodo, niekada nedega žalia, manęs iš pusiausvyros neišmuša. Jau arti. Iriuosi toliau savame rūke. Gaivinuosi tikslu, kurio link neišvengiamai artėju.
Posūkis į dešinę žymi mano gatvės pradžią. Penki kaimynai skiria nuo nuosavo kiemo.
Mintyse dėkoju savo brangiausiajai, kad neužvėrė kiemo vartų – šiandien man būtų prailgusios tos keturiolika sekundžių, praleistų spoksant į apatiškai geltonai mirksintį vartų signalinį šviestuvą.
Garažas uždarytas, tačiau kam tai rūpi. Šoku iš automobilio ir lekiu už namo.
Taip. Jis čia. Numetu batus, atsisegu švarko sagą ir daugiau nespėju. Impulso pagautas įsibėgėju ir pūkšteliu.
Aš jau čia. Virš mano galvos užsiveria veidrodinis, anksčiau vaizduotėje rūke pasislėpęs, vandens paviršius. Baseino vandens. Mano naujo baseino. Išnyru tik tada, kai plaučiai susiurbia paskutines jiems pasiekiamas deguonies atsargas…
