Su Mariumi nusprendėme pradėti pildyti tuos pažadus, kuriuos pasižadėjome daryti. Vienas jų – slidinėjimas Austrijoje, lėktuvu ten greitai nukeliavus. Prisiekiu, čia paskutinė kelionė, kai kažkur keliauju su Mariumi. Su juo man būna smagu, bet kelionė gali pavirsti pragaru. Ir kaip gaila, nes Vilturas surengė tikrai puikią kelionę, tik mes ją taip prastai išnaudojome. Bet apie viską – nuo pradžių.
Pirmoji diena – pareikalavo jėgų
Aišku, pradžioje mes svarstėme, kaip reikėtų vykti. Ar geriau slidinėjimas Austrijoje, lėktuvu nuskridus į vietą, ar geriau važiuoti su savo mašina. Visgi paskaičiavome, kad bus ir greičiau, ir smagiau slidinėjimas Austrijoje, lėktuvu nuskridus, o ten vietoje tiesiog išsinuomavus automobilį. Kaip tarėm, taip padarėm. Teko nuomotis mano vardu, nes Marius, kaip visada, turėjo visokių problemų. Šitą jis pasakė tik tada, kai jau nuėjome nuomotis mašinos. Nors prieš tai pats mane ilgai buvo įkalbinėjęs, kad planas būtų būtent toks. Na gerai, atleiskime tai. Juk Austrijos slidinėjimo kurortai turėtų tik sutvirtinti draugystę, ypač, kai norime kaip reikiant pramogauti.
Tad atvykome į slidinėjimo vietą. Buvo puiki diena, švietė nuostabi saulė, spindėjo kalnai. Tai nuostabu, nes kartais visa slidinėjimo Austrijoje kaina nueina veltui tik dėl to, kad būna labai blogas oras. O kai blogas oras – kas belieka. Sėdi toje savo trobukėje ir lauki, kol pagerės. Nečiuoši juk blogu oru, kai nieko nematai, ir gali kad ir nuo skardžio lengvai nulėkti. Čia jau beveik savižudžio veikla. Taigi, labai apsidžiaugėme, kad dėl šios kelionės lėktuvu į Austriją išlošėme. Tuo, kad sutaupėme kelio, ir tuo,kad pataikėme ant labai gražios dienos. Kaip tik sinoptikai jau pranašavo artėjančius debesis, tačiau, panašu, dar ši ir galbūt dar viena diena bus gražios. Tad tą pirmąją dieną savęs negailėjome. Tikrai stengėmės išnaudoti jėgas, išnaudoti puikų orą ir jo puikias suteiktas sąlygas. Ir pasisekė gana neblogai, nes greitai pamatėme, kad čia jau smagu, jau ir raumenys dirbti pradėjo. Slidės slydo greitai ir smagiai, o mes tiesiog šaukėme iš džiaugsmo.
Antros dienos „atmazai“
Tačiau jau tos pirmosios dienos pabaigoje mačiau, kad šios paskutinės minutės slidinėjimo kelionės mano draugui gal jau ir užtenka. To paskutinio karto jis jau nečiuožė, nes sakė, kad atsibodo jam šitas maršrutas, o tas kitas jau uždarytas. Man buvo neatsibodę, todėl lėkiau kaip bitė. O paskui ir dar vieną. Jis prasėdėjo ant suoliuko ir kažką jau pradėjo bambėti. O tada atėjo antroji diena.
Ir vėl švietė nuostabi saulė, nors matėsi, kad vakaruose kažkaip tamsiau nei vakar. Tai reiškė, kad ateis blogas oras. Dėl to ir reikia skristi bent dviem savaitėms, kad spėtum pačiuožinėti, kad to gero oro bent kažkiek būtų. Gerai, kad atskridę savaitei dar pataikėme šiek tiek. Taigi, mes antrą dieną turėjome eiti čiuožinėti, bet Marius ėmė aiškint, kad jam būtinai pirma reikia apvažiuoti kalną iš kitos pusės, nes pagrindinės trasos ten. Aš jam aiškinau, kad nėra jokio skirtumo, ar mes apvažiuosim, ar per čia užsikelsim. Bet jis įrodinėjo, kad reikia daryti būtent taip. Aš jam sakiau, kad ten nebus kur pasistatyti mašinos. Tada jis pasakė, kad jis vis tiek pasiims mašiną ir važiuos į kitą pusę. Taip pykomės pusę dienos, o galiausiai turėjome važiuoti, kur aš neradau kaip pasistatyti, ir tada turėjau grįžti. Ir viskas tik dėl to, kad iš tiesų Marius jau nebepavežė fizinio krūvio, todėl prisigalvojo „atmazų“.
