content top

Kultūrų skirtumai JK ir JAV (II dalis)

Humoras

 

                      Humoro jausmas kinta keliaujant iš vienos Atlanto pusės į kitą.  Visi skirtingai juokauja ir priima humorą bei sarkazmą. Kai kalbama apie amerikiečius, jie apibūdinami kaip nelinkę į sarkazmą žmonės. Kaip bebūtų, negalima griežtai teigti, jog amerikiečiams ironija yra mirusi. Jie randa tinkamą progą ir palankias aplinkybes ironiškai pajuokauti, tačiau tokia humoro forma dažniausiai naudojama tik artimų, gerai pažįstamų žmonių rate. Kitu atveju, po ironiško juokelio amerikietis pridės žodžius „Tik juokauju“, taip iš anksto apgindamas save, jei pašnekovai nesupras ironiško humoro. Tuo tarpu anglai negali atsispirti ironiškam, sarkastiškam humorui, tai jų kasdienybė ir įprotis. Taigi, neturėtumėte nustebti jei Jūsų nors ir subtilus humoras Amerikoje nebus suprastas iš karto. Kai kurie amerikiečiai netgi gali jaustis įžeidę, todėl prieš juokaudami turite apmąstyti pasekmes. Patartina parodyti save ir tikrąjį savo humoro jausmą tik tada, kai pažįstate žmogų ir žinote jo galimą reakciją.

Dar vienas ryškus amerikietiško ir britiško humoro skirtumas išryškėja kai kalbama apie savikritiką, juokimąsi iš savęs. Amerikiečiai nemėgsta viešai kalbėti apie savo trūkumus ar problemas, o ypač paversti tai kitų pajuokos objektu. Tuo tarpu britai su pasimėgavimu viešai išreiškia ir juokais paverčia savo trūkumus ar neapgalvotus poelgius.

 

Vietinė mąstysena

 

Dėl JAV dydžio naujienos ir švietimas orientuotas ne šalies mastu, o labiau regionais. Priešingai nei JK, čia sunku vienam regionui įsilieti ar lygiuotis į kitą. Tačiau skandalai ir šokiruojantys įvykiai Amerikoje sklinda sparčiau, nei bet kurioje kitoje šalyje. Čia įprasti interesų konfliktai, kurie visada išauga į didžiulius skandalus. Visa šalis ima kalbėti tik apie tai, o žurnalistai stengiasi pranokti vienas kitą pikantiškomis, kartais netgi išgalvotomis, detalėmis. Čia išryškėja dar vienas didžiulis JAV ir JK skirtumas. Britai linkę kuo greičiau viską užglaistyti ar nukeipti žurnalistus kita linkme, taip siekdami sumažinti visuomenės susidomėjimą bei pasipiktinimą.

 

Arbatpinigiai

 

Amerikiečiai pripratę palikti arbatpinigių daugeliui paslaugas teikiančių žmonių. Jiems tapo įprasta palikti padavėjui 15 – 20 % didesnę sumą, nei parašyta bendroje sąskaitoje. Nepaisant padavėjo darbo kokybės, nepalikti arbatpinigių yra labai nemandagu. Žinoma, britai taip pat nepamiršta už kokybišką aptarnavimą atsilyginti arbatpinigiais, tačiau jie pinigų palieka beveik dvigubai mažiau.

JAV galioja tokios arbatpinigių sumos paslaugų tiekėjams:

  • Taksi vairuotojams – 5 – 10 % daugiau nei reikalaujama;
  • Barmenams – vienas ar du doleriai kiekvieno užsakymo metu;
  • Kirpėjams – 10 % daugiau nei reikalaujama;
  • Bagažo nešikams viešbučiuose/ oro uostuose –  3 – 5 doleriai. Jei turi daug bagažo, nepamiršk būti dosnesnis.

 

Turėkite omenyje, kad daugelis šių žmonių gauna arbatpinigius, kurie lenkia jų mėnesinę algą. Todėl už gerą darbą atsilyginkite tinkamai.

 

Vertybės

 

                      Amerikiečiai linkę manyti, kad kontroliuoti savo gyvenimą jie gali tik daug dirbdami. Ši darbo etika taip pat atsispindi požiūryje į mokslą. Taigi, nenustebkite sutikę studentą ar mokinį, kuris didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia bibliotekoje. Na, o britai žino, jog gerų rezultatų sunku pasiekti be tinkamo poilsio. Laisvą minutę jie mieliau skirs miegui, o ne darbui.

 

Amerikiečiai yra punktualesni už anglus. Viskas nuo pamokų iki pietų turi prasidėti tiksliai nustatytu laiku. Amerikiečiai linkę judėti greitesniu gyvenimo ritmu. Pavyzdžiui, vakarienė restorane gali baigtis greičiau nei per pusvalandį. Jums nereikės prašyti ir laukti sąskaitos, ji bus atnešta iškart, kai baigsite užsisakinėti maistą. Britai – priešingai, mėgsta daryti viską lėtai, pasimėgaudami. Skubėti linkę tik tada, kai tai yra būtina.

 

Didelė dalis amerikiečių laikomi labiau patriotiškais žmonėmis už britus. Jie didžiuojasi gimę Amerikoje, domisi jos istorija bei raida. Net jaunoji karta ypatingai gerbia karo veteranus ir visus, kurie prisidėjo prie jų valstybės gynimo ir išsaugojimo. Daugelyje mokyklų kasdien deklamuojamas ištikimybės pažadas, o į valstybines šventes yra žiūrima labai atsakingai. Vyksta įvairūs paradai, minėjimai, koncertai. Visa tai rodo ištikimybę savo šaliai bei piliečių patriotizmą. Kalbant apie britus, galima teigti, jog patriotizmą jie išreiškia tyliai. Vaikų auklėjimas neprasideda nuo meilės savo šaliai skiepijimo, o dienos, buvusios lemtingos Anglijos raidai ir istorijai, nėra taip sureikšminamos ir išskiriamos iš kitų dienų.

 

Religija taip pat yra viena iš sričių, skiriančių Ameriką nuo Didžiosios Britanijos. Didžioji dalis JAV gyventojų, net 37%, yra protestantai, kiti – katalikai, mormonai, žydai ir mažumos kitų religijų. O štai Anglijoje pirmoje vietoje yra anglikonai (net apie 50%), toliau seka krikščionys, islamo ir hinduizmo išpažinėjai.

 

 

Dažnai JAV gali išgirsti šią frazę: „Jei tu nepūsi savo paties rago, tai kas tai padarys už tave?”. Ji susumuoja visus amerikiečių kultūrinius įpročius ir parodo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės skirtumus. Iš esmės tai reškia – nebūk kuklus. Amerikiečiai nori žinoti visus tavo pasiekimus ir potyrius, todėl netylėk ir neslėpk nieko. Na, o britai linkę nutylėti ir nesileisti į kalbas. Be to, kiti ryškūs skirtumai atsispingi jų humoro suvokime bei pasaulėžiūroje. Todėl norėdamas pritapti ir nepatekti į nepatogias situacijas vienoje ar kitoje šalyje, turi daug sužinoti ir išmokti.

 

Šaltinis  http://www.fulbright.org.uk/pre-departure/us-culture/cultural-differences

Skaityti daugiau

KAIP IŠMOKTI UŽSIENIO KALBĄ? (III dalis)

Taigi, visos problemos glūdi pasislėpusios mūsų galvose. Tikrai taip. Mūsiškėse. Ne bendramokslių, mokytojo, žmonos, vyro, kaimyno, vadovėlio autoriaus, bet mūsų pačių. Tą suvokti tiek pat svarbu kiek ir sunku. Svarbu, nes tik tai suvokę galėsime jas pašalinti. Juk ir alkoholikas gali pasveikti tik tuomet, kai pripažįsta, kad geria. Sunku, nes daugeliui žmonių sunku pripažinti, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą, paprasčiau, kuomet gali apkaltinti ką nors kitą. Pavyzdžiui kaimyną. Arba dėstytoją.

Taigi problema Nr. 1.

Norvegų kalba labai sunki. Šį punktą taip pavadinau todėl, kad dėstau norvegų kalbą. Jei jūs mokotės kitos kalbos, tarkim rusų, ispanų ar gal švedų, problemos esmė nuo to nesikeičia. Anglų, vokiečių, kinų ar dar kokią nors. Nesvarbu. Kiekvieną kartą susirinkus naujai grupei pradedančiųjų, paklausiu – gerbiamieji, ką žinote apie norvegų kalbą? Ir kiekvieną kartą tas pats šokiruojantis atsakymas – nieko. Išskyrus tai, kad norvegų kalba labai sunki. Taaaaip. Na kaip galima su tokia nuostata pradėti mokytis? Tiesa ta, kad norvegų kalba turi vieną lengviausių struktūrų. Nėra linksnių, visiškai nėra veiksmažodžių asmenavimo, laikų nedaug. Žodžiai panašūs į anglų ir vokiečių kalbų žodžius, o vieną iš šių kalbų paprastai suaugęs šiuolaikinis žmogus jau moka. Paradoksas, bet ispanų kalba, kurią absoliuti dauguma laiko labai lengva – turi vien veiksmažodžių tris skirtingas asmenuotes, nesuskaičiuojamą daugybę išimčių, o galūnės gali būti kabinamos ant kitų galūnių. Ir ispanų kalba, matote, lengva. O norvegų sunki.

Taigi, įteigę savo pasąmonei, kad kalba, kurią mes mokysimės yra be galo sunki, mes pradedame prievartauti save. Stengiamės greitai (o norvegų kalbą visiems, kaip taisyklė, reikia išmokti labai greitai) per prievartą, sukišti į save tai, kas mums yra labai sunku ir nemalonu. Kitaip tariant, iš esmės skriaudžiam patys save. Organizmas pradeda gintis ir jame prasideda atmetimo reakcijos. Mes savo pasąmonę jau nuteikėme, kad kalba, kurią mokysimės yra labai sunki ir nemaloni, ir tikimės, kad jinai su malonumu priims didžiulį srautą informacijos bei leis mums laisvai juo disponuoti.

Viena pagrindinių pasąmonės funkcijų yra saugoti mus nuo nemalonių prisiminimų bei įvairių neigiamų išgyvenimų. Jinai ir stengiasi, dirba savo darbą. Saugo mus nuo jums sunkios ir nemalonios informacijos – kitaip tariant, atmetinėja tai, ką taip stengiamės atsiminti. O mes stebimės – kaip čia yra, kad niekas galvoj neužsibūna?

Ką daryti? Visų pirma tinkamai nusiteikti ir pakartoti sau bent keletą kartų – norvegų kalba labai lengva, nuostabi, daininga ir be galo graži. Jaučiu didžiulį malonumą ją mokydamasis. Ir tuo patikėti.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Skaityti daugiau

Kaip išmokti užsienio kalbą? I dalis

Norite išmokti norvegų arba švedų kalbas, patobulinti anglų arba rusų kalbą, ar gal būt pasinerti į saulėtą ir karštą ispanų kalbos pasaulį? Tikriausiai rinksitės kalbų mokyklą, dėstytoją, o galbūt nuspręsite mokytis savarankiškai. Ką bepasirinktumėte, dalį mokymosi laiko skirti savarankiškam mokymuisi visvien teks.

Tai kaip gi mokytis? Ar apskritai verta apie tai kalbėti? Daugybę metų apie savarankišką mokymąsi niekas nekalbėjo. Galiojo principas – atsisėdi ir mokaisi. Neišmokai – tavo problemos. To pasekoje dažno iš mūsų pasąmonėje susiformavusi nuostata, kad geriausias mokymasis tai informacijos iškalimas mintinai.

Nepaisant nuolatos augančio naujų mokymo bei mokymosi metodų skaičiaus, vis dar dažnas atvejis, kuomet paskaitos metu jau suaugusiems studentams paaiškinus, kad tarkim, norvegų kalboje daiktavardžiai turi tris gimines, ir paklausus ar viskas aišku, išgirsti atsakymą – taip, aišku. Tik išmokti tereikia. Išmokti, tai gerai. Bet kaip jūs išmoksite? – klausiame. Daiktavardžių juk tūkstančiai, visų iškalti mintinai juk nepavyks. Ir tuomet supranti, kad galbūt pirmą kartą gyvenime žmonės susimąstė – tikrai, o kaip mokytis, kai akivaizdu, kad kalti beprasmiška. Apie tai šioje straipsnių serijoje ir pakalbėsime.

Kas kaltas, kad įdėjęs daugybę pastangų ir paskyręs marias savo brangaus laiko, žmogus taip ir neprabyla anglų, ispanų ar kokia kita trokštama užsienio kalba. Ilgą laiką kalčiausiu buvo laikomas pats mokinys – per mažai stengėsi, per mažai mokėsi namuose, per silpnai save motyvavo. Vėliau atsigręžta į mokymo programas ir mokytojus. Imta teigti, kad medžiaga ne taip pateikiama, mokytojas nesugeba įdomiai išdėstyti medžiagos, sudominti ir motyvuoti mokinį, programose pilna pernelyg sudėtingų ir nereikalingų dalykų. Dabartiniai populistai vienas už kitą garsiau šaukia, kad dėl visko kalčiausi mokytojai ir kalbų mokyklos, universitetai, ir šiaip visi iš eilės.

Specialistų, siūlančių stebuklingas programas, netrūko niekada. Tiek dabar, tiek viduramžiais, žmonės nori tikėti stebuklais. Juk taip norisi tikėti, kad susimokėjus pinigus, be jokiu pastangų, gal net neatsivertus vadovėlio, kažkokiu mistiniu būdu, viską ims ir sukraus į galvą, ir žiūrėk, ryte nubudęs galbūt tikrai – imsi ir prabilsi angliškai arba vokiškai, ar galbūt imsi suprasti rusų kalbos abėcėlę. Ispanų kalba per 30 dienų! Visa gramatika ir tūkstantis naujų žodžių per dvi dienas! Kiekvieną kart išgirdus tokius lozungus derėtų prisiminti pasaką apie stebuklingas pupas arba lieknėjimo vaistų reklamas. Tie kurie tiki ir patys stengiasi – veikia. Kitus – vargu. Tiesą sakant pasidarė taip madinga neigti kalbų mokymosi mitus, kad jau atsiranda būtinybė paneigti tuos mitus, kurie atsirado paneigus prieš tai buvusius mitus. Visiška painiava.

O kur slypi tiesa? O tiesa slypi kaip visuomet, kažkur per vidurį. Ir ji visuomet labai paprasta. Tereikia ją priimti ir liautis ieškoti stebuklų.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Skaityti daugiau

Kaip išmokti užsienio kalbą? II dalis

Taigi, pirmoje dalyje bandėme atsakyti į klausimą, nuo ko priklauso sklandus užsienio kalbos mokymasis ir išmokimas, bei, kaip mokytis pačiam.

Kaip manote, ar galima teigti, kad viskas priklauso nuo besimokančiojo motyvacijos, o mokytojas ir mokymo programa tėra pagalbiniai elementai? Manau, kad ne. Mokymo/mokymosi procese visi dalyviai lygiaverčiai. Didelę sėkmės dalį lemia mokytojo kompetencija, patirtis, kūrybingumas, galų gale net  mokytojo gyvenimo filosofija, nuotaika ir netgi išvaizda. Juk daug geriau seksis mokytis, jei mokytojas bus asmeniškai jums maloni asmenybė.

Deja, kad ir kaip vertintume mokytoją, niekaip neišeina teigti, kad mokymosi rezultatas priklauso tik nuo jo. Paimkime labai elementarų pavyzdį – mokinys turi bent jau ateiti pas mokytoją. Juk sutikite, vargu ar mokytojas pats jūsų ieškos, kad ir kaip to norėtųsi. Taigi, nusprendėte pradėti mokytis, tarkim rusų, o gal ispanų kalbos. Pirmas didelis žingsnis būtų susirasti mokytoją ir ateiti pas jį į paskaitą. Jeigu ateisi, atsisėsi ir bent jau įdėmiai paklausysi – galbūt kažką ir išmoksi. Standartiškai, mokinys atėjęs į jam visiškai naujos, tarkim, rusų kalbos, paskaitą, vien tik pasėdėjęs ir paklausęs, nieko nesirašęs ir nelabai aktyviai dalyvavęs, vistiek išsinešas galvoje 3-4 naujos kalbos sakinius. Sakysit nedaug? Bet juk pastangų įdėjot minimaliai, tik sėdėjot ir klausėt. Na, o jei ateisi, paklausysi, užsirašysi, aktyviai dalyvausi – išmoksi nepalyginamai daugiau. O jei prie viso to dar ir namų darbus padarysi bei papildomų užduotėlių internete paieškosi – naujų žinių plėtra apskritai neprognozuojama. Taigi, kuo daugiau pastangų įdėsite, tuo greitesnis bus išmokimo procesas. Ir tai jau priklauso tik nuo jūsų pačių.

Taigi, jei jau sutarėme, kad viskas priklauso nuo abiejų dalyvių, mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo, pakalbėkime apie tai, kokios nuostatos mūsų galvoje labiausiai trukdo mums mokytis. Taip taip. Jei jau susiradom mums tinkantį ir patinkantį mokytoją, bendraminčių grupę ar individualų užsienio kalbos mokytoją, netgi jei nusprendėme išmokti, tarkim ispanų arba rusų kalbą savarankiškai, pirmiausia turime įsisamoninti vieną dalyką – VISOS PROBLEMOS TŪNO MŪSŲ GALVOJE.

Juk kaip sakė Henris Fordas: ,,Jei tu galvoji, kad gali kažką padaryti arba galvoji, kad kažko negali padaryti, tu esi visiškai teisus. Galvokite, apie ką galvojat“.

Parengė Viktorija G.

© mokslonamai.lt

Skaityti daugiau

Europos kalbų diena

Europoje kalbama maždaug 400 kalbų; į šį skaičių įeina imigrantų bendruomenių, regioninės ir gestų

kalbos. Europos Sąjungoje, turinčioje 500 mln. gyventojų, 23 kalbos yra

laikomos oficialiosiomis, tačiau joje kalbama dar 60 regioninių ir etninių

mažumų kalbų, pavyzdžiui, samių kalba Laplandijoje arba bretonų kalba

vakarų Prancūzijoje. Norėdami skatinti tarpkultūrinį bendravimą, Europos sąsjunga ir UNESCO  2001 metus paskelbė  Europos kalbų metais. Tais etais vyko daug įvairiausių renginių, minėjimų koncertų skirtingose Europos šalyse. Buvo paminėtos visos – vartojamos, dirbtinos bei mirusios – kalbos. Kalbų metams einant į pabaigą, Europos Tarybos ministrų komitetas 2001 m. gruodžio 6 dienos 776 pasitarime nutarė rugsėjo 26 dieną paskelbti Europos kalbų diena. Nuo to laiko ši diena minima kasmet.

 

Visi sutinka, kad mokytis kalbų yra itin svarbu.  Mokantis kalbos, reikia skirti laiko ir pastangų, bet mokytis gali bet kas,  ir niekada nebūna per vėlu. Daug žmonių nedrįsta mokytis kalbų, nes mano, kad visiems žodžiams ir gramatikai išmokti prireiks viso gyvenimo. Tačiau patirtis rodo, kad tinkamai mokantis ir su tinkama motyvacija daugelis gali išmokti bent jau užsienio kalbos pagrindus. Juk niekas jūsų neverčia tapti užsienio kalbos rašytoju ar oratoriumi. Neatsižvelgiant į tai, ar jūs – pradedantieji, ar pažengę mokiniai, kalbos žinias galite pagilinti ne tik lankydami kursus. Pavyzdžiui, internetas tapo plačiu kalbų mokymosi ištekliu, kur galima rasti daug nemokamos medžiagos ir mokymosi priemonių: internetinių kursų, žodynų, žaidimų, įvairių užduočių ir t. t. Be to, internete galima rasti laikraščių ir žurnalų įvairiomis kalbomis. Mokydamiesi kalbos, mėgaukitės kultūra skaitydami knygas, klausydami muzikos, žiūrėdami filmus.

 

Europos sąjunga skatina mokėti gerai ne vieną, o dvi ir net daugiau užsienio kalbas. Todėl maži vaikai jau nuo pirmos klasės turi užsienio kalbs pamokas.  Lietuvoje užsienio kalbą, kaip pirmąją renkasi daugelis anglų, o kaip antrąją užsienio kalbą – rusų. Kiek mažiau vaikų renkasi vokiečių ir prancūzų kalbas, nors šios kalbos, ypatingai prancūzų, kitose šalyse yra populiarios.

 

Pagal „Eurobarometro“ atliktus tyrimus, kaip gimtoji kalba yra paplitus vokiečių, antroje vietoje anglų ir italų, trečioje – prancūzų kalba.  Anglų kalba yra labiausiai vartojama kalba, antroje vietoje vokiečių ir prancūzų, trečioje – rusų ir ispanų kalbos.

Skaityti daugiau

content top